Kaip slepiamos nuodėmės ir ne tik

Tomis žaibiškomis akimirkomis silpnumo
prisidengi nuoga,
Kai nuspaudi jungiklį, štai nušvinta
Ir sugėdyta jūsų atvaizdo veidrodyje
Pradedi raustis vakar dienoj ir nakty...

Plonytė, kaip voratinklis, užuolaida siūbuoja
(vaizduojas gundytoja)
prieš atvirą bet kam langą.
Sako, nedangstys tavęs.
Nereik?
Vėl permeti žvilgsniu akylai jus stebinčias sienas
ir stalą tą, nepajudinamą:
išgerta taurė šalia butelio tamsaus
Tuščio.
Abu vienodai nusipelnę
Nieko.