Akimirksniais

Akim pasruvusiom krauju (o gal būt pykčiu).
Sustoji ties manim žvilgsniu,
Atrodo sako jos:
- Gyventi neišmokus, išmoksi mirt!
_______________________________

Jaučiu, kaip manyje užverda saulė,
Tačiau staiga pati tampu tamsa.
Ledinės mano akis slepia baimę (užsimerkiu),
Jaučiuosi žemei užkasta.
Tu rėki, keiksnoji lietų.
Manai - dėl tavo nesėkmių kaltas čia dangus (o gal būt aš),
Tačiau pasiekęs aukštumas – nutyli.
Nėra daugiau kur kilti (susipratai).

O būk palaiminta bekraščio pykčio karalyste!
Meldžiu drąskyk mane dažniau!
Man juk neskauda – aš be vilties...