Epilepsijos žvaigždės

Tai prasidėjo.

Aš pajutau, kaip pamažu ėmė tirpti mano kojos. Tirpimas lėtai slinko aukštyn... Lyg tylios kobros jis  skverbėsi į kūno ląsteles ir nervus. Dabar apmirė mano pilvo raumenys, širdis vis smarkiau daužėsi krūtinėn. Gyvatės šliaužė rankų link, ir jos pasidavė nelabųjų vilionėms užmigti stingdančiu miegu. Smegenys galutinai prarado kontrolę. Jaučiau, kaip storomis arterijomis į galvą pumpuojamas kraujas... Bet supratau, jog gęstu. Tirpimas mane pavertė virstančia akmens skulptūra, ir kaip statula nuo Babelio bokšto aš sudužau ant raštuoto kilimo. Jutau savo mirusį kūną bei nuo kraujo antplūdžio skylančią kaukolę. Tačiau aš kylu ir palieku realybės žemę. Aidėjo pagalbos šauksmas, artėjo atsako žingsniai. Bet nespėjau jų išgirsti - mane užklupo tamsa.

Atsibudau. Besapnę erdvę užklupo blausi lempos šviesa. Esu užkeltas ant lovos, kad sulaukčiau antrojo ligos smūgio. Ir jis pamažu plaukė laiko jūra, nes staiga pamačiau purslus. Jie ištiško į visas puses, o už jų slypėjo agonija. Priverčiau lūpų raumenis atgyti ir nusišypsoti. Tik tada agonija maloni. Ji akimirksniu išsibarstė žvaigždžių lietaus pliūpsniais, buvau jėga priverstas akis nukreipti į šalį, nes tik ten krito žvaigždės. Tūkstančiai nakties auskarų mane traukė į haliucinacijų visatą. Pamiršti, kas esu aš bei mano artimieji. Nugramzdinti tai, kas mane supa ir verčia gyventi. Nebylus riksmas mane šaukė pasinerti į  gelmes, atrasti naujus, seniai  besikeičiančius pasaulius. Aš juos taip puikiai pažįstu, atrandu jiems tik patyrus eilines metamorfozes. Tačiau aš to nežinau. Retai praskleidžiu šilkinį paslapties šydą. Jis toks lengvas, o kartu toks sunkus. Nes kai jį pakeli, jis pasirodo galįs būti miražas, fikcija, realiatyvumo iliuzija.
Esu įkalintas transo rūmuose. Žinojau - jei dabar susikaups šlapimas - apsišlapinsiu. Aš bejėgis, mano raumenys - guma. Jie negauna valingų nervų impulsų. Kartais ištinka traukuliai - tada kūnas  pilnas gyvybės.
„Ad astra“*, - šaukė pasąmonė manoji ir jos išgirdo sielos maldą. Pamažu žvaigždės apgaubė mane baltu glėbiu. Užklota naktis, o tada saulėlydžio nutapytas dangus. Čia nebuvo laiko stebėtis pakitusiu pasauliu. Akimrksniu įsijaučiau į rolę, nes tamsos metu smegenys ją užprogramavo. Čia nesu bejėgis mėsos bei kaulų gabalas. Aš – nežinomos tautos karys, pjaunantis senovės mongolų  širdis. Jie krenta nuo savo juodų žirgų, ir jų riksmai susilieja su oranžiniu atspalviu. Lyg skulptūra nuo Babelio bokšto mongolai dūžta vienas po kito, o jų šarvai nusidažo raudoniu. Arkliai bėga nuo šeimininkų lavonų, nes jų plaukus kedena baimės vėjas. Pakeliu mirtimi nugaląsta kardą ir...

Atsimerkiu. Blausi lempos šviesa švelniai ręžia akis. Pagalbos šauksmas užmigęs, tačiau atsako žingsniai aidėjo. Girdėjos paguodos balsai, kad greitoji jau netoli.
Mano raumenys - guma. Mano kūnas subyrėjęs į šipulius. Mūšis truko net akimirką, čia - tik penkias minutes.

Tai pasibaigė.

* „Į žvaigždes“ (lotyniškai)