Sielos valanda

Užuolankom užribiais braidom
po savo kūno plynes žemumas vandenynus
išskalbtos ir sušukuotos mintys
atrodome teisūs patys sau
demonstruojame meilės parodiją
nieks nemoko atskirti pelus nuo grūdų
o jausmai tingiai tyso tarp širdies ir skrandžio
skaičiuodami skėrius saujoje
kuomet žodžiai išduoda
kuomet žodžių nei skaičių nelieka
amžinybės akimirka patalpina visus
nusidėjėlius ir teisiuosius
į progiesmio tylą į visavaldę sielos tuštumą
į aidą praėjusio esamo būsimo