Apgaulingos akys, teigę norą gyventi,
Pakeltas smakras, išdžiūvus burna.
Tau sunku buvo gyvenimą nešti
Ir klaiku būt tarp žmonių svetima.
Tau namai it kalėjimo sienos:
Dvejos durys, be grotų langai.
O žinojau ir aš, ir jautėm kiekvienas -
Tau baisu -, bet galvojom praeis.
„Man čia gera“ - kartojai kelissyk.
Užsimerkę tikėjom melu,
O reikėjo be baimės matyti,
Kas jau buvo, nuspėti, kas bus.
Kaltint save nenoriu, o reiktų,
Prisiminus už lango medžius.
Atpažindavai juos kaip bebūtų,
Nors gal tai tik spektaklis koktus.
Ar teisingai aš šiandien elgiuosi,
Rašydama šiuos penkis posmelius?
Bet be jų dar skaudžiau aš jaučiuosi,
Prisiminus, kas buvo, nuspėjus, kas bus.