Prarasta meilė (tęsinys)

Ir kūmas Balys viską sužinojęs, susimąstė.  Negi jo tokia dalia likt iki grabo lentos vienam? Po tiek metų sutiko mergaitę, su kuria, kaip jam atrodė, jis galėtų būti laimingas – ir še tau. Kiek buvo tų merginų... Kad tik būtų panorėjęs... Bet kodėl būtent ši taip krito jam į širdį?  O gal spjaut į viską, atiduot tuos pinigus Balaišiui, paskelbt, kad pinigai atsirado. Visi nutils, o mergaitę pasiimt į savo globą. Taip jam patiko Genutė, kad iki šiol jos užmiršti negali.
  Tačiau bijojo ir apsijuokti: „ O ką, aš jau nebe jaunuolis, dar desėtkas metų ir aš jau seniokas, o ji pačiam gražume. Susiras kokį jaunesnį, išpūstys namus, paliks jį pliką, nuogą, apleistą – kam pasiskųsi? Visi tik pasijuoks, kad tokią jauną vedžiau. Yra apie ką pagalvot. “  Nepabūgo kūmas Balys, kad biedna, pabūgo, kad jauna, nesąžininga.
  Kol Balys  galvojo ir abejojo, Genutė išėjo tarnaut. Toli, visai į kitą parapiją. Kaip motina sakė, taip ir buvo. Vietiniai ar artimesni ūkininkai jos nesamdė. Tik kada ne kada jau po Trijų Karalių atsirado žmogus iš toliau. Pirmą kartą sutiktas, nežinomas, nėra nei ko pasikausti, nei sužinoti, kas per vienas. Taip ir atidavė mergaitę ant Dievo valios. Kaip bus – taip.  Neatsirado niekas iki šiol, gali ir visai neatsirasti. Kaip tada reikėtų gyventi?
  Išvažiavo Genutė pas nepažįstamus žmones visiems metams, pasiėmusi savo mažą kraitelį ir kūmo dovanotus brangius karolius. Patiko jai tas kūmas: toks linksmas, malonus, pirmas sutiktas vyras, skyręs jai tiek daug dėmesio. Ką gi dabar padarysi? Jei būtų tekę tarnaut kur arčiau, gal ir būtų dar kartą susitikę. Kad ir miestelyje po pamaldų, kai visi vaikštinėja gatve prieš išvažinėdami po namus... Bet dabar nėr ko tikėtis. Ji net ir nežinojo, kad Balys jai piršosi. Atvykęs jo siųstas piršlys pas Balaišius pateko į tokį sukūrį, kad nieko nė neprasižiojo apie piršlybas. Nusprendė geriau apie viską papasakoti jaunikiui.
  Sodyba, į kurią Genutė su žmogum atvažiavo po vakarienės, padarė neblogą įspūdį: trobesiai nauji, gyvenamasis namas ir klėtis blėka dengti, o ūkiniai pastai – gontais. Kiemas didelis, net šuns būda pridengta tokios pačios blėkos gabalu. Kai ėjo į pirkią, šuo aplojo Genutę, bet šeimininko maloniai pašnekintas ir pavadintas Pupsiu, vizgindamas uodegą nutilo.
Įėjo vidun. Už stalo sėdėjo du jauni vyrai ir kokių trylikos metų berniukas. Aukšta, stambi moteris, matyt šeimininkė, pasitraukė nuo plytos, priėjo prie vyro ir padėjo jam nusivilkti sermėgą.
- Pačiu laiku, kaip tik ant vakarienės – garsiai, valdingu balsu prašneko ji. – Seniai turiu paruošus, gal jau ir praaušo. Vis laukiu, kada pasirodysit. Nusirenk ir tu, mergaite, tuojau sėsk už stalo. Pavalgysit, sušilsit.
Kai sėdo už stalo abu jaunuoliai, nužvelgę Genutė, nusprendė – graži. Net ir tam trylikos metų vaikiui patiko. Šeimininkė pamanė – per smulki, o gaspadorius, stebėdamas ją valgančią, liko patenkintas. Greitai valgo – greitai dirbs. Nebus kokia apsnūdėlė.
  Piemuo ir jaunesnis vaikinas, pasirodo, savi vaikai, o vyresnis – samdytas bernas. Pernai samdyta mergina išėjo, o jis liko antriems metams.
Po vakarienės šeimininkė parodė Genutei lovą, kurioje miegos, ir visi, kur kas sau išsiskirstė poilsio.
  Ryte šeimininkė kėlėsi anksti, o Genutės nereikėjo nė žadinti. Ji girdėjo, kaip pakilusi šeimininkė brazdėjo už mūrelio ir, kai ji atėjo pas mergaitę, ši jau buvo atsikėlusi. Moteriškė davė jai vilnones kojines, medpadžius ir nutrintom pažastim kailinaičius. Skarytę irgi gavo šiltą.  Šeimininkė parodė, kiek dėt bulvių, miltų į jovalą ir abi, nešinos pilnais kibirais ir melžtuvėmis, pasišviesdamos liktarna, išėjo į tvartus. Kol gaspadinė košė pieną, Genutė, uždegusi porą balanų, pakūrė iš vakaro sausų malkų prikrautą pečių.
  Darbai žinomi – kaip ir pas kiekvieną ūkiniką. Reikia tik įsidėmėt, kur kas padėta, ką iš kur paimti, ką iš kur atnešti. Kolei kas viskas nauja, bet laikui bėgant bus viskas žinoma ir įprasta. Praeis savaitė, kita ji įsilies į šios šeimos gyvenimą, taps savu žmogumi, žengs su visais koja kojon, stengsis neatsilikt, padaryt viską gerai, kaip iš jos bus reikalaujama. Kad Dievas duotų ištvert tuos metelius nesusirgus, kad neatsitiktų kokia nelaimė, dėl kurios susitrukdytų jos darbas. Kitaip – atėjus Kalėdoms gali nebegauti nė savo suderėtos algelės.
  Šeimyna irgi kėlėsi anksti, tik piemenukas vis dar vartėsi ant šilto pečiaus ir neskubėjo keltis. Pusryčiams šeimininkė iškepė blynų su grietine, pripylė puodynę šviežio pieno ir visi  prisikirtę išsiskirstė darbams. Pietums irgi buvo  sotūs barščiai su mėsa, o vakarienei užspirginta bulvių košė  su rūgpieniu. Visai neblogai, jei taip bus visą laiką. Genutė džiaugiasi, o kartu ir stebisi. Žmonės malonūs, valgymas geras. Kodėl reikėjo važiuot net į kitą parapiją ieškot samdinės merginos? Kodėl čia vietoj negalėjo gauti?
  Kai atėjo vasara, prasidėjo laukų darbai – viskas ir paaiškėjo.

  Dirbant laukuose mergaitei dažnai tekdavo būti šalia Zigmo, šeimininkų sūnelio. Jis pradėjo įžūliai meilintis Genutei. Iš kart po truputį, atsargiai, nepastebimai, o vėliau ėmė tiesiog persekioti. Ieškojo būdų, kaip pasilikti vieniems, kad niekas nematytų. Genutė jautė kažką negero ir, kaip įmanydama, jo vengė. Bet vieną kartą Zigmas užklupo Genutę vieną daržinėje ir, pristūmęs ją prie sienos, ėmė begėdiškai bučiuoti ir glamžyti. Mergina ėmė šaukti, bet jis nieko nepaisydamas viena ranka užspaudė jai burną, o antra pro kaklo iškirptę siekė paimt už nuogų krūtų. Šį kartą Genutei pavyko ištrūkt ir nuo to karto ji bijojo Zigmo kaip ugnies.
  Pirma mintis buvo ta, kad reikia susirinkt savo daiktelius ir kaip galima greičiau sprukiti iš tų namų, bet geriau pagalvojus buvo gaila prarasti  uždirbtus pinigėlius. Vis gi jau ištarnauta arti pusės metų, o jei tektų išeit, pražūtų suderėta alga. Tokia jau buvo įsigaliojusi nerašyta taisyklė ir nieko čia nepadarysi.
- O gal pasiskųsti šeimininkei? – svarstė Genutė. – Bet klausimas, kaip ji į tai pažiūrės? Gal supras ją, o gal apšauks, palaikys ją už melagę ir šmeižikę ir pati ją išvarys? Tada vėl žūtų alga. O gal paprašyt Antano pagalbos? Jis nors ir samdinys, tačiau vaikinas vyresnis, jau antrus metus čia tarnauja, gal jis kokiu nors būdu apgintų nuo to įžūlaus ištvirkėlio Zigmo? Tai štai dėl ko čia pat vietoje jie nebegali pasisamdyti merginų. Tur būt jau visos žino, koks tas jų sūnelis.
  Neturėdama kitos išeities, ji ir pasiskundė Antanui.
- Gerai, būk rami – sutiko jis irgi pasipiktinęs. – Aš taip padarysiu, kad jis ir pirštu paliest tavęs bijos.
  Neilgai trukus, nutaikęs progą, kai lauke buvo vieni du, Antanas Zigmą griebė už krūtinės, gerai papurtęs pastūmė nuo savęs ir paleido. Tas aukštielnikas nuvirto į ražieną.
- Genutė skundėsi, kad tu prie jos lendi. Tai taip ir žinok, dar kartą išgirsiu, perskelsiu aš tau galvą kirvapenčiu. Žinosi, kaip lįsti į mūsų gyvenimą. Mes su Genute mylime vienas kitą ir, kai baigsim tarnaut, aš ją vesiu. Taigi tu laikykis kuo toliau nuo jos. Supratai? Nesiliausi – užmušiu, kaip mane gyvą matai. Dėl jos aš viską padarysiu. Užsirašyk ant kaktos, kad neužmirštum.
  Po kiek laiko Antanas paklausė Genutės:
- Na kaip? Ar nusiramino?
- Tikrai, net į tą pusę nebežiūri. Ačiū tau. Ką tu jam padarei?
- Čia jau mano reikalas – nusijuokė Antanas.  – O tau, mergele, nepatarčiau čia likt kitiems metams, kad ir kaip jie norėtų. Aš daugiau čia nebetarnausiu, paskutiniai šitie metai. Kai manęs nebus, kas tada tave apgins? Jis nesiliaus, o tu neišsisaugosi. Užguls kur pritykojęs ir pati liksi kalta. Ir pernykštė mergaitė  ne pirmutinė, kuri verkdama paliko tuos namus.
- Aš ir pati žinau. Niekas čia manęs neužlaikytų, kad tik tuos metelius ištempčiau.
- O tėvai, kur jie. Ar nemato? – piktinosi Antanas. –Tai bjaurybės. Pasamdo mergelę už grašius ne tik darbams dirbti, bet ir sūnelio pasismaginimui. Ot rupūžės...
(B. d)