Po ilgo gyvęnimo kelio,
Sugrįžtų į savo namus,
Ir vėl nesurądęs ramybės,
Aš vėl iš Namų išeinu.
Aš jieškau ramybės po Saule,
Surądęs laikau Ją delne,
Bet vėjai papūtė Šiaurės,
Ramybės ir vėl nebėra.
Kas ęsamę Męs Lietuvoje,
Sodyboj, prie baltos obels,
Per pievą tik matosi brįdės,
Sodybos - senai nebėra.
Prabėgo vaikystė, jaunystė,
Su Sibiro toliais šaltais,
Sugrįžus į Tėvo jaunystę,
Aš daug kai ką supratau.
Blaškiausi po svętimą šalį,
Blaškiausi po Savo namus,
Nerandu ramybės, o... Dievę,
Aš Juos ligi šiol nerandu.
Aš jieškau, - bet niekur nerandu,
Krūtinėję blaškos Širdis,
Aš jieškau gyvęnimo kelio,
Ir niekaip surast negaliu.
Suglauskim pečius mielas Broli,
Kančia mums stiprybės suteiks,
Duok ranką ir eikim į tolį,
Nauju nepramintų Taku.
Gyvęnimas mūsų skausmingas,
Gyvenimas yra sunkus,
Aš noriu Tau skruostą paliesti,
Širdimi prie Tavęs prisiglaust.
Nurimki, Širdie, neramioji,
Nurimki, Tavęs aš prašau,
Aš Dalį savęs dovanoju,
Užteks kiekvienam Lietuvoj.
Užteks manęs kur bebūtum,
Pasaulio Valstybių Glėby,
Sugrįžus į mylymą Šaly,
Paliesiu savąja Širdim.
Išplauks Mūsų Nuostabus Laivas,
Į svetimus uostus įplauks,
Ant denio užteks visiems vietos,
Ir vietos užteks Lietuvoj.
Supinsim Męs grąžų vainiką,
Iš nuostabių pievų žiedų,
Ir Tūkstanmečio Dainą dainuosim,
Ant Senojo Vilniaus Kalvų.