Vylingai griebiamės naujovių,
Lengvai nuleidžiame rankas.
Įkritę į bedugnę – kylam,
Sunykstam, kaip sena širdis.
Džiaugsmingai keliamės iš ryto,
Paniurę grįžtam į namus.
Išklausom melo pasakaičių,
Prikaišom, skaudinam kitus.
Branginam menkniekius, svajų skutus.
Susirenkam senus kvitus,
Skaičiuojam debesis pilkus -
Suvogdami brangius jausmus.
Mes juokiamės, kai nejuokinga
Ir verkiame, kai mums smagu.
Mes stebime gražius praeivius,
Pavydžiai nusekam žvilgsniu.
Juk kartais pykstame už nieką,
Atleidžiame tikriems draugams.
Mes įsprausti likimo rėmų -
Įkalinti laiko tėkmės.
Nejaugi esame bepročiai?
Plonytės gijos įspausti.
Nutrūkus jai ir mes pratrūkstam,
Paskui vėl jaučiamės kalti.