Prarasta meilė (tesinys)

- Labai prasta ligonės būklė. Aš jau niekuo negaliu padėti. Reikia kuo greičiau į ligoninę. Ir neatidėliokit. Ne ryt, ne šiandien, o tuojau pat, tą pačią valandą, kitaip gali būti vėlu.  Kur jūs buvot anksčiau? – su piktumu jis užsipuolė Balaišį. - Kodėl nesikreipėt į gydytoją? Laukia iki paskutinės minutės, o paskui gydytojus kaltina. – dar piktai pridūrė vilkdamasis švarką.
  Domas išvežė daktarą, o Balaišis pakinkė kitą arklį. Į drabinas prikrovė šiaudų, šieno, pridėjo pagalvių. Genutės padedamas Balaišis išvedė žmoną, paguldė į minkštą patalą, užklojo duknomis ir, pasiėmęs Genutės paruoštą paviržį, išvažiavo į ligoninę.

  Už mėnesio – šeimininkė jau namuose. Tik įžengusi į pirkią, tuoj nuėjo prie lopšio. Berniukas ką tik pavalgydintas, pervystytas saldžiai miega. Tyliai šnarpščia per nosytę ir per miegus čepsi lūpelėmis. Išbučiavusi vaiką, šeimininkė atsisuko į Genutę:
- Mano vaikeli, kaip aš tau dėkinga – bučiavo ją šeimininkė. – Toks gražutis, švarutis, jau  ir paūgėjęs. Tiktai tau dėkui, kad jis taip prižiūrėtas – siekė net bučiuoti Genutės rankos šeimininkė. Mergaitė vos spėjo paslėpti ją už nugaros. – Aš ir ligoninėje buvau rami. Žinojau, kad vaikelis gerose rankose. Rūpinausi tik, ką pasakys vyras, kai reikės tiek daug mokėti už ligoninę. Bet nieko, nelabai pyko, sakė, kad pardavė karvę. Jeigu tą Žibutę, tai nelabai gaila, buvo labai kieta melžti. Užsiauginsim geresnę. Dabar jau aš galėsiu keltis naktimis prie mažiuko, o tu, Genute, galėsi pailsėti. Juk privargai dėl manęs tiek ir tiek.
- Neskubėkit, teta – ramino ją Genutė. – Dabar jums reikia pamiegot, sustiprėt, kad neatkristumėt, o aš jau pripratau, vaikas ne rėksnys, leidžia pamiegot. Sveikutis toks, kad  ir ne motinos pienu auginamas.
- Gal dar dienelę, kitą, o tada aš jau pati grįšiu prie vaiko ir prie pečiaus. Sumažės tau darbų, matau gi kaip tu nuvargusi. Bet nieko, kad jau ištempėm iki tol, tai toliau bus tik geriau.
  Grįžo šeimininkė – grįžo ir gyvenimas į normalias vėžes. Gaspadorius nusiramino – visos bėdos, nemalonumai, ligos, išlaidos jau praeityje. Vaikelis jau vistiek yra, niekur jo nedėsi, auga, o gyventi reikia. Nors tiek gerai, kad sūnus. Griebėsi šeimininkas rimtai už darbų. Žmonių darbams užteko, trūko tik vadovavimo. Kai stojo trys vyrai – tai iki Mykolinių visus lauko darbus spėriai nudirbo. Liko tik bulvės ir daržai. Ruduo buvo ankstyvas, šaltas ir šlapias, bet per bobų vasaros dienas ir su tais darbais susidorojo. Bulvės kapčiuose, daržovės rūsyje. Dabar netgi malonu, kai už lango dargana, vėjai ir lietūs, o visos gėrybės nuo laukų jau po stogu. Liko tik kūlimas, o tada galima bus ir apie krikštynas pagalvoti. Berniukui jau trys mėnesiai su virš – krikštyti per didelis. Klebonas, aišku, barsis, bet kad anksčiau nebuvo kaip ir gana. Vaikas, ačiū Dievui, sveikas. Jei būtų susirgęs, aišku būtų pakrikštytas neatidėliojant, o dabar nieko neatsitiks, jei kiek ir didesnis. Duosi klebonui porą dešimtinių daugiau – ir nusiramins. Berniukas neliks nepakrikštytas.
  Po kūlimo buvo rimtai susirūpinta krikštynomis. Išrinkti vardą sūnui šeimininkė patikėjo vyrui:
- Kaip tu pasakysi – taip ir bus.
  Vartydamas kalendorių ir suradęs kokį įdomesnį vardą, šeimininkas vistik pasiklausia žmonos: “ Na kaip tau tas arba anas? Ar bus geras? ”
  Su pirmu sūnumi dėl vardo jokių rūpesčių nebuvo. Dominykas buvo pakrikštytas amžiną atilsį senelio garbei. Šeimininko tėvas dar tada buvo gyvas, o šitam reikėjo patiems sugalvoti. Iš kart buvo manyta – šeimininko vardu, bet Juozapas tėvui pasirodė per prastas. Nusprendęs, kad užteks ir vieno Juozapo namuose, vartė kalendorių toliau ir apie vidurį spalio aptiko – Marijonas.
- Na, ką tu pasakysi – paklausė žmonos. – Marijonas, Marius, Mariukas. Gražus ir dar negirdėtas, o be to ir šventas.
Taip ir buvo nuspręsta – pakrikštyti Marijonu ir per šv. Marijino dieną iškelti krikštynas. Laikas geras. Paskutiniai darbai jau pabaigti, net grūdai “išfukteliuoti” – tikras atokvėpio metas. Bus kada ir išgert ir išsimiegot.
  Krikšto motinėlė tik Genutė ir niekas daugiau. Čia jau buvo šeimininkės lemiamas žodis.  Į kūmus paprašė tolimą šeimininko giminaitį seną kavalierių bitininką iš miestelio.
  Iki krikštynų dar yra laiko, bet Genutė uoliai ruošiasi. Pasiėmusi kiek pinigų iš algos, pasisiūdino naują suknelę, nusipirko batelius – nori atrodyti kaip gražiau. Juk tai pirmas jos gyvenime pažmonys. Bus daug svečių, bus ir muzika. Kas be ko, gali tekti ir pašokti su kūmu. Nemiegotų naktų prie vaiko, nuovargio nuo darbų – kaip nebūta. Dabar jau pati šeimininkė tvarkosi. Atsidėkodama Genutei ji vis skanesnį kąsnelį mergaitei pasuka, lepina ją. Mergaitė atsigavo, pagražėjo. Ji jau nebe tokia pusmergėlė, kokia atėjo pirmus metus tarnauti, ji jau mergina ir ne dyvai, kad nori visiems patikti. Jai smagu, kad Domas ir Petras vis smailai žvilgčioja į ją. Kartais net pats šeimininkas į ją užmeta akį. Genutė tai pastebi ir jai juokinga, pagalvojus, kad vos netapo jo žmona. Jis tur būt irgi apie tai pagalvoja, kai pasižiūri į ją. O jau šeimininkė tikriausiai pati iš savęs juokiasi, prisiminus, kaip ji norėjo juodu sužengti. Iš gailesčio šeimininkei, kad kiek ir pati būtų sutikusi už jo ištekėti.
(B. d)