Nebūna taip

O kaip ironiškai,
suskamba muzika,
ir takeliu,
vingiuoja gėlės,
vėl nebeeisiu,
nes nenoriu,
palikt žiedų,
kur balos pėdsakų.

Ir tu taip pat,
nebevingiuosi,
kaip nesvajojai,
nešuoliuosi.

O štai ir šypsena,
gal paskutinė,
sudūžta lūpose,
naktis aistros,
ir vėl kaip saulė
nusileisi,
neprisiminsiu,
aš aušros.