Trys eilutės danguje ir po juo...>.<?

Labiausiai man nepatinka, kai dangus būna toks keistai mėlynas. Niekada nemokėjau jo nupasakoti mamai telefonu ir manau, kad niekada nemokėsiu. Tokiais vakarais jaučiuosi, kaip niekada pasimetęs ir sutrikęs. Atrodo, kad susinervinti labai lengva, o atsigulus užmigti neįmanoma, kad gatvės žibintai per anksti įjunkti ir dar valanda ar kelias sėdėsi prieblandoje niekinamai žvelgdamas pro langą į daugiabučio šviesas. Dažniausiai būtent taip ir darau. Nemėgstu būti avis bandoje. Esu avinas. Argi tai nejuokingai skamba? Kartais net manau, kad jei aš atidarau šaldytuvą kažkokiu būtu tai išgirdę kaimynai eina ir atidaro savuosius. Manau esu tų ‚avių‘ vedlys. Tai aš ne avinas, o piemuo? Kaip keistai pasisuko mintys. Bet tas dangus vis dar trikdo. Aišku, kai kurie išminčiai sakys: „užtrauk užuolaidas ir nematysi“ arba „eik nuo lango ir bus rami galva“. Bet aš taip negaliu. Niekada nesitraukiau ir nesitrauksiu pirmas. Tas keistas dangus tai tamsėja, tai šviesėja. Atrodo, kad jo spalva priklauso nuo vėjo stiprumo. Nesugebu suprasti dangaus ir debesų, bet puikiai išmanau astrologiją. Žvaigždės mano draugės. Mokytoja sakė, kad po kelerių metų kosmosą išmanysiu, kaip savo penkis pirštus. Kad jūs pamatytumėte tą nuostabų žmogų. Visada įsivaizdavau, kad mokytojas turi atrodyti būtent taip, kaip ji ir atrodo. Labai džiaugiuosi, kad esu patiklus ir pasitikiu žmonėmis bent šiuo atveju. Ji mane tiesiog susirado. Tai labai ilga istorija, todėl net nepradėsiu pasakoti. Geriau vėl įsispoksosiu į dangų ir galbūt pamatysiu kelias žvaigždes. Neatsimenu kada jas mačiau. Dabar baisiai nežvaigždėtos naktys ir kartais tyliai sėdėdamas ir rūkydamas suvokiu, kad tai į mano naudą. Jei būtų žvaigždėta aš dar labiau pasiilgčiau Patricijos. Ji mano mylimoji. Seniau mes visada žiūrėdavome į dangų. Gal todėl jai išvykus ir likau toks svajoklis ir atsiribojęs nuo ‚bandos‘. Pažadėjau, kad jos lauksiu ir laukiu. Išlaukiau gerus penkerius metus. Tiesa jos daiktų namuose mažėja, o palėpėje daugėja, bet juk negalima ant manęs pykti. Aš turiu mėgstamos veikos ir man reikia vietos. iš jos taip mėgstamo arbatos staliuko pasidariau staliuką rašomajai mašinėlei ir pastačiau jį priešais patį didžiausią namo langą. Man reikia gryno oro ir vaizdo į kalnus, kad mintys pačios ateitų į mano nešukuojamą ir neplaunamą galvą. Aš ne murzius. Tiesiog niekada nemėgau šukuotis, o tuo labiau stovėti pasilenkus prie čiaupo ir trinktis galvą. Dažniausiai ji man tai darydavo. Jaučiausi, kaip mažas vaikas. Nors vaikų aš nemėgstu ir pats nebenorėčiau būti vaiku. Aišku aš buvau tvarkingas, bet tik pirmuosius trejus metus be jos. Vėliau pamačiau, kad neverta. Niekur neinu ir neturiu draugų. Nėra prieš ką gražiai atrodyti ar skaniai kvepėti. Pradėjau rūkyti ir tikiuosi ji to nesupras grįžusi. Taip, aš dar tikiuosi, kad ją sutiksiu. Ji mano moteris. Vien dėl jos ir laikau visą atsiminimų pilną namą. Gana. Grįžkim prie dangaus. Dabar jis jau tamsiai mėlynas ir ganėtinai aiškus. Aš jau seniai nemačiau to seno ir visai nepasiilgto dangaus pro tėvų kambario langą. Šalia jų namų vis dar stovi ir tie patys daugiabučiai su mano milijoną kartų pasmerktais gyventojais ir visi tie ryškiai šviečiantys gatvės žibintai. Ten viskas taip pat, kaip ir buvę. Net neabejoju. Planuoju niekada ten negrįžti, nes dangus čia daug gražesnis ir labiau įkvėpiantis gyvenimui, nei kad vaikystės prisiminimuose. Mano tėvai vieni iš nedaugelio. Geri senukai, bet neseneliai. Vis dar gailiuosi, kad kažkuriame kiemo kampe palikau užkastas visas savo santaupas. Trečią ar ketvirtą kartą grįžkime prie dangaus. Nebespoksau į ji kelias valandas. Atsiminimai jį nustūmė į šešėlį. Pasakojimas tūrėjo būti apie dangų ir mano santykius su juo. Nesigavo. Aš nesu geras rašytojas. Bet jau tuoj tekės saulė ir viskas bus galutinai nuėję šuniui ant uodegos, todėl dedu tašką ir neatsisveikinu. Turbūt dar kartą kitą parašysiu.