Nepabėk

Palauki, nepabėki, pranykstanti vaikyste
Dar noriu pabūti vaiku.
Pripažink dar per anksti man paskęsti
Gyvenimo kasdienybėj pilkoj.

Geriau jau pasaką paseki,
Kad užmygčiau aš laiminga.
Kai sekei ta pirmą kartą,
Kol pasaulį aš išvydau.

Dar leisk prisiglaust po tavo sparnu,
Dar leisk atsigrožėt dangum giedru.
Nenoriu patekt į gyvenimo audra,
Nenoriu paskęst nežinioj.

Nenoriu suaugt ir būti rimta,
Nenoriu aš būt susiraukus teta.
Aš noriu tik visad šypsotis
Ir pasidalint tuo magišku džiaugsmu,
Kuri man suteikia galimybė būt nerūpestingu vaiku.

Tad prašau dar nepabėk
Neatnešk į mano širdį liūties,
Ten ir taip jau užtenka jausmų sumaišties...
Ir visad už rankos laikyk, net ir kaip nutolus aš būčiau.