laiškas

Labas
Sėdžiu ant savo susikurto pasaulio... neliečiu nesvarių daigtų bet jie traška. Šiandien skambinau Vėjui, jis sakė, kad vėl sapnuoju. Kažkodėl sutrikau, man visad atrodė, kad jis mano kelias. Tyliai siurbčioju kavą, šiltas vakaras susirango many. Prisimenu Vėjo pasaką. Tai buvo ne čia, kažkur. Vaikystėj? Jis žygiavo besvoriu pasauliu, gerdavo malonybinius motinos lytėjimus. ant dangaus skliautų statydavo pilis, snigdavo kažkodėl netaip, kažkaip švelniau.
Siurbčioju susikaupusias mintis. Įtikiu, kad mano mintys pasieks Vėjo pasaulį. Tramdau, lūkesčius. Jie buriuojas kaip vaikai prie saldainių kiosko. Už lango žydi, žydžiu ir aš, tik kitaip. Pasislepiu už tylios dainos. Radijo eteriui  pasiperša  daina prisotinta iš kažkur įausto  ilgesio. Nubundu klausinėdama, kas įvyko? Kava ataušusi. Mėnesis užlipęs ant mano minčių neša į vakarą. Jaučiu Vėją, tramdau save kad nepradėčiau skęsti (bijau nuskandinti  Vėją), tramdau mintis (kad nesutirpdyčiau vėjo rūbų)...
Šianakt jis tūno many, vaišina mintimis apie skrydį. Kur skrisiu? Vėjo balsas sminga manin, keičiuosi pranašaudama savastį.  Pagaunu save ilgintis savęs, isirėmus į save tranzuoju savin.