o jų ir be jei begalybė

o jei viskas taip imtų ir užgriūtų ant tavęs, sesut,
visa lentyna
knygos, kojinės, duona ir smilkalai, dar
muzika, ji groja tykiai ir spragsi, lyg paslaptį turėdama, pirštais
nagais kabintumeis, o jie vis kristų, tie
maldoniai ir sruogos, ir venclovos, ir
krišnos, dievai, mediniai, sustingę lotoso poza
sėdėtum liežuvį, vieną krūtį iškišus,
o jie vis dužtų, tie nušvitimai, trumpi ir beprasmiai,
ir nežinotum net, kuo jie čia dėti,
o jei taip imtų ir užgriūtų, ar paliktum, sesut,
ar sugrįžtum namo tokia pat graži ir turtinga,
rūtom, nuometėliu puošta, kaip toj pasakoj, kur Jovadas per geras atrodė,
kol kauleliai po krūmu nukrito, bet jau
nesimėto, katės nusineša, o tada murkia po ausim ant medžių šakų prieš
saulę užstoja, šildos, tau nirvaną eilinę gadina, o gal
po balkonu ten ne jos, o žmonės stūgauja,
jis sakė, o tu ir tiki, sesut, ir gerai,
ir kelies, prieš atsistodama sau ant sijono mini,
vėl klumpi ir krenti atbula į šižiškus vakarus,
kur juodos katės ir šunys sysioja ant baltų rožių, kurių
aromatas prieš langą uždarant svaigina ir
haliucinacijom virsta, o tu vis krenti, o jis tau sušunka
nupūsk sruogas nuo veido, krūtinę parodyk ir išsižerk, tai nufotografuosiu,
o jei taip imtų ir užgriūtų ant tavęs, sesut,
prispaustų prie sienos, pirštais ir
nagais nugarą braižytum, o vaidentųs toliau -
akių iš vidaus neišgramdysi - ir ugniniais plaukais
tau šnopuotų į veidą, o nulipęs net drabužių neduotų,
sakytų, tu man ir tokia patinki, tik kam šitaip
garsiai kniaukti, lyg tai ką pakeistų, imtų katės, kai
vis dar pakvaišus žirklių šešėlį fotografuotum,
akis dangstytum, bet viskas užgriūtų: ir kaip
plaukus tau kirpo ir rovė, ir kad nieko tu čia
nesuprastum, nes niekam daugiau nerūpėtų, kas būtų,
jei viskas taip imtų ir kristų ant tavęs, sesut,
ir buteliai šukėm, ir adatos siūlais, ir žirklės
akis išbadytų,

gal tu ir pakiltum, sesut,
bet katės ir šunys pabėgtų,
kaulelių iš vidaus neišgramdę,

Jovadui liktum neįdomi