Paukščiai

Dabar mes susitinkame rečiau. Aš net nebeatsimenu jų veidų. Kai kurie prisiminimai, nors ir tik detalių pavidalu, sugrįžta – Saimono akių spalva, ilgi Niko pirštai, tas kvailas Džeimso akcentas.

Esu tuo įsitikinęs: jiems nepasisekė, taip pat kaip ir man pačiam. Negaliu pakęsti jų pavardžių, kurios išnyra laikraščiuose. Literatūros recenzijose. Nikas neseniai kažką išleido, bet jau senokai su juo nesikalbėjau. Užtat Džeimsą vis prisimenu, tiksliau – jis man primena apie save. Ir tik todėl, kad jis buvo pakankamai įžvalgus prisitaikyti ir visdėlto tapo pripažintu, nors ir jaunu, poetu. Vienintelis pašlovintas, pagalvojau. Vienintelis iš mūsų keturių prie to prisilietęs.

Atrodo, mačiau Saimoną prieš kelias dienas (nors ir nesu įsitikinęs). Vilkėjo juodą kostiumą, po kaklu buvo parištas kažkoks rožine spalva aptaškytas kaklaraištis, jo plaukai buvo dailiai sušukuoti už ausų.  Tačiau galbūt taip nebuvo – matyt, tai tebuvo kitas verslininkas su kitomis, tuščiagarbiškomis svajonėmis.

Aš vis dar rašau . Nežinau, ar jie irgi. Aš vis dar siunčiu savo darbus įvertinti. Cha, net nebegaunu tų mandagių atmetimo laiškų. Gal man tai suprasti kaip palaiminimą? Gal redaguotojai ir leidėjai šiais laikais kilnesni. Gal labiau gailestingi... kažkas panašaus.

Vienu žodžiu, pradėjau kartotis. Rašau tas pačias poemas, jos užsikrėtusios tais pačiais būdvardžiais ir palyginimais, netgi eiliuoju taip pat. Aš dar vis mėgstu gulėti ant savo lovos ir duoti netikrus interviu išgalvotiems laikraščiams tamsoje, plepėdamas apie tas pačias, senai parašytas istorijas, meluodamas sau pačiam, įsivaizduodamas antologijas, išleistas mano kūriniams, apdovanojimus, kurių nelaimėjau . Man patinka įsivaizduoti. Tai vienintelis dalykas, kurį tikrai mėgstu daryti. Ir kurį dariau metų metus, iki šiol.

Darbe nėra jau taip blogai. Melancholijos dienomis, dienomis, kai niekas nesiseka, kada klaidžioju iš kambario į kambarį savo bute, išimdamas iš lentynų knygas, o vėliau padėdamas neatverstas atgal, atsidurdamas prie kompiuterio tik tam, kad pabandyčiau parašyti porą apgailėtinų metaforų, kurios gali ateityje būti naudingos, štai tomis dienomis, darbas yra tikras košmaras. ‚Aš dirbu reklamoje‘- šaukiu. Mano tėčiui tai patinka. Jis dievina tuos tris žodžius.

Dar vis prisimenu tą paskutinį kartą, kai mes susitikome – Saimonas, Nikas, Džeimsas ir aš. Rodos, snigo. Džeimsas buvo persišaldęs . Saimonas buvo susipykęs su motina ir ji apsiverkė. Nikui ir vėl skaudėjo kelį; matėm, kaip jis atšlubčioja per sniegą, kad su mumis pasimatytų. Kažkas viduje man sako, kad tai buvo mano paskutinė diena mokykloje – vėliau susirgau ir baigiau ją tik kitais metais. Bet aš manau, kad ta diena atėjo po mėnesio. Negaliu pasitikėti net savo atmintimi.

Taip norėčiau pasakyti: „mes žinojome, kad metų metus nesusitiksime“, taip norėčiau pasakyti: „ giliai širdyse žinojome, kad tai buvo paskutinis kartas“ . Bet mes nežinojome, buvome jauni, gal pernelyg melodramatiški. Ir mes  visi buvo poetai. Mes galvojome, kad tai toli gražu nėra paskutinis kartas. Buvome įsitikinę, kad susitiksime po šešių metų kokiame nors vakarėlyje, visi išleidę po pirmą savo knygą, kalbėsimės, gurkšnodami prabangius gėrimus, įsikibę į parankes savo prabangioms žmonoms, įsimylėję pačius save. Mes visu tuo karštai tikėjome.

Kai ką iš to paskutiniojo susitikimo puikiai prisimenu . O kai ką kuo lengviausiai užmiršau . Niekaip neatsimenu, ką kiekvienas iš mūsų vilkėjome. Ką vilkėjau aš? Ar tą dieną mama ant lovos sudėjo man rūbus? (švarkas, padėvėtų rūbų parduotuvėje nusipirkti džinsai). O gal ką prašmatnesnio? Kaklaraištį, tvido kelnes, nublizgintus batus?
Atsimenu, kaip Nikas rūkė, trynė savo prakeiktą kelį ir ištisai skundėsi. Atsimenu jo tamsiai juodus akinių rėmelius, atsispindinčius saulėje, lyg jie būtų buvę ištepti derva. Baltas švytintis ruožas ant jo akinių rėmelio vėliau dingdavo, ir vėl atspindėdamas romių avių pavidalo debesis.
Žinoma. Saimonas rado paukštį. Jį sugriebė savo rankom, vos nenugriūdamas ant žemės. Žiūrint iš šono atrodė komiškai. Todėl mes juokėmės, o iš Niko burnos tingiai plaukė dūmas.

Saimonai, bandydamas jį sugauti, sužeidei sparną. Bent jau tą mes pagalvojome, kai jis pravėrė savo suglaustus delnus, kad galėtume pamatyti mažą liepsnelę, ir jos krūtinė buvo nudažyta raudonai, ji tankiai kvėpavo, o dešinysis sparnelis karojo kaip jai svetima kūno dalis. Man labai gaila. Užtat Saimonas juokėsi, ir pro jo dantų tarpą švokšdamas veržėsi oras, o jis pats kikeno, užvertęs galvą į dangų. Atsimenu tą juoką. Jo skruostai paraudonavo, ir jis apsimuturiavo šaliku, kad galutinai nesušaltų.

Aišku, būtent Nikas vėliau pasakė, kad turim jį palaidoti. Ir būtent Džeimsas suprato, kad paukštelis iš tiesų nebuvo miręs. Tačiau Nikas buvo tiesiog apsėstas laidojimo idėjos, jis elgėsi kaip mažas vaikas ir lyg kvailas šuo bėgiojo aplink mus . Paskui sprigtelėjo tą savo prakeiktą cigaretę, ir ji šnypšdama užgęso sniege. Jis liepė Saimonui sekti paskui, o kartu pasiimti ir liepsnelę. Saimonas ir mes nusekėme paskui Niką. Tiksliau, vilkomės iš paskos.

Ha, kaip mes tada atrodėme. Plaukai, užkritę ant akių, Nikas, šlubčiojantis priekyje mūsų ir žvelgiantis tuščiu žvilgsniu, besišypsantis tuo surepetuotu vypsniu, neva suteikiančiu jam intelektualumo, Saimonas, dar vis kikenantis, ir ta kvaila jo kepurė. Ar kas nors pastebėjo mus, einančius tamsia gatve? Ar jokie praeiviai nesustojo pasigrožėti šia paniurusia, nors bohemiška laidotuvių procesija? Ar neatrodėme kaip vaikai, vykdantys kokį nevykusį sumanymą?

Ne. Tas sumanymas nebuvo toks jau nevykęs. Ar bent jau mums tada taip atrodė, kai idėjos gyveno mumyse, lyg jos būtų egzistuojančios, gyvos būtybės, besiropščiančios mūsų gerklėmis, su dygstančiais sparnais, galiausiai nuplevenančios oru.

Tai apgailėtina metafora. Mano metaforos visos tokios.

Nikas iš kažkur ištraukė kartoninę dėžutę, ir savo ilgais pirštais pakėlė dėžutę taip, kad Saimonas ją matytų. Saimonas norėjo padėti liepsnelę ant žemės.

-Ne, dėk ją į dėžutę.

Saimonas lėtai nuleido paukštį į dėžutę. Nikas linktelėjo galva. Džeimsas (ar tai buvo Džeimsas?) šypsojosi. Ir Nikas, laikydamas dėžutę,  nušlubčiojo toliau, sunkiai brisdamas per sniegą. Mes sekėme paskui jį.

Rodos, jis visiškai atsitiktinai rado sniege vietą, kur turėjome kasti, ir parodė į ją pirštu.

-Kaskite čia, - liepė. Ir mes kasėme.

Negaliu prisiminti, kokio dydžio duobė gavosi. Nors aišku, kad kasėme porą valandų. Dabar, kai pagalvoju apie iškastąją duobę, ji didumo sulyg krateriu, lyg kokia baisi žaizda. Žinoma, tai visiška nesąmonė.

Aš nebeprisimenu visko taip, kaip tai pavyksta normaliems žmonėms. Prisimenu tik tai, ką galvojau tuo metu, o savo iškreiptu suvokimu ir išvis nepasitikėčiau. Vaikiškos paauglio prozos pasaulis, suformuotas iš nesudėtingų palyginimų taip, kad tiktų pasauliui, kuris judėjo ir sukosi aplink mane. Tai viskas, ką dabar turiu.

Nikas mus įspėjo, kai duobė buvo pakankamo gylio. Tiesiog ranka parodė, kad galime nebekasti. Visi išlipome iš duobės, apstojome ją aplinkui ir įsistebeilijome i savo pačių darbą. Ar Nikas rūkė? Lūpų kamputyje smilkstanti cigaretė, kartu su mumis žvelgianti į duobę?

Galėjai girdėti dežutėje esantį paukštį, besiblaškantį tarp sienelių. Luyg jis būtų žinojęs, kas tuoj nutiks.

Ar bent vienas  iš mūsų tuo metu  kąnors pasakė? Ar kuris nors iš mūsų leidosi į vaikiškas panegirikas, o gal svajojo apie artimą ateitį, kai būsim susišlavę visus apdovanojimus ir  išgarsėję pasaulyje?

Niekaip negaliu prisiminti. Vienintelis garsas, kuris man egzistuoja tuose atsiminimuose – besigrumiančios liepsnelės sparnų plazdėjimas.

Nikas metė dėžutę į duobę. Sparnų plazdėjimas buvo iki skausmo garsus. Liepsnelė plakė sparnais vis greičiau, lyg maldaudama pagalb-os. Žinoma, dėžutė nė nesujudėjo. Liko ten gulėti kaip karstas duobėje.

Ir mes, gedintys, palaidojome ją po žemėmis.

Net kai dėžutė buvo užversta sniegu, sparnelių plazdėjimas nesiliovė.

Ir tada – tyla.

Tyla vaikšto puslapiais, per mano pirštų galiukus, per rašiklius, per naktis tokias tuščias mano lovoje, per tuščius rytus, savaitgalius, per tuščias popietes kai saulė nyksta, atsitraukia, susimaišo su žeme.

Tyla dingsta, sparnų plazdėjimas sparnų plazdėjimas ir atsitiktinis, gailus atsiprašymas.