Vakarop prieš trejetą metų

Nutildom langus. tššš.. tegu neverkia. Jau ir taip lietus juos aplijo. Ir jie ašaroja. Taip nežymiai. Ir ašaroja, nes dangus kažkodėl pradėjo sloguoti.
Tšš.. neprižadinkit užuolaidų. Jos jau įsiklausė į lijimo lašėjimą ir aprimo.
Kažkur sugriaudėja perkūnija. Ir vis nepataikau į griaudėjimo ritmą. Per daug nepastovus ir emocingas. Nespėju.
Ne, nereikia manęs žeminti ir nekęsti už tai, kad sugebėjau įsimylėti vėją. Valandai. Tik norėjau pajausti skrydį.. Nepakilau į dangų. O norėjau.
Ir vis tik, gal šie nerealūs norai per tuos DAUG metų išsipildys.. Tyla.
Labanakt dangui. Greitai pasveik.
Linkėjimai langui. Iš kambario.