Aš gražuolė

Puriausia, balčiausia į erdvę iškopus
Kaip žemės bekraštės išgražintas lopas.
Akių milijonas ir visos kaip snaigės
Sparnuotais likimais pakyla ir baigias.
Ak, dūksta, ak, verda tos ilgesio srovės,
Kur saldų nektarą į žiedus sukrovė.
Ragauja suskridę ir paukščiai, ir bitės,
Ir žmonės ilsėtis ant žemės perkritę.
O aš tyvuliuoju vėjely pakilus
Ir šakos vyniojas geismingaisiais vyliais.
Per dieną niūniuoju pavasario spalvą
Ir šaudau į erdvę pražydusiom salvėm.
Ak, koks tas pasaulis siaubingas ir geras
Pavirtęs į baltą svajonę ant kero.
Guluosi į pievą kaip saulės šešėlis
Į minkštą žolyną žiedais įsivėlus.
Man laiko teduota tik gęstančios dienos,
Tik trumpos sekundės blyškios mėnesienos.
Skubu pasiūbuoti, skubu pasidžiaugti
Kol žiedlapių rūkas baltuoja kaip skiautė.
Kol mano geismingas pasaulis dar švyti,
Patraukia praeivį ir skrendančią bitę.
Po to aš baltutė pabirsiu ant ežios
Ir žemėj sudegs mano laimės miražai.