Hamletas-10

- Ko čia staipais? - išgirdo netikėtai už nugaros. Atsisukęs pamatė savo bendradarbį… buvusį bendradarbį Husarą,- žiūrint į tavo snukį, nepasakytum, kad prieš valandą tave iš darbo išmetė.

- Prieš valandą? O per tą valandą štai kiek uždirbau,- ir ištraukė iš kišenės Hamletas kokius dešimt litų.

Husaras net švilptelėjo.

- Eime verčiau į “Čiobrelį” ar dar kur nors.

Husaras ilgai nesispyriojo. Net neklausinėjo, iš kur tie pinigai. Netrukus jiedu jau sėdėjo “kur nors” ir gurkšnojo alų.

- Et, kad tu žinotum apie mūsų senį…- vis niežėjo liežuvį žurnalistui… dabar jau buvusiam žurnalistui. Bet nebuvo jis dar tiek durnas, kad viską išpasakotų. O taip norėjosi…

- Na, ką tu žinai?
- Ai… Nieko tokio.
- Klausyk, jei senis tave taip staiga iššveitė lauk, tai kažką vis tik žinai.
- Nieko tokio.
- Chm… Gerai. Perku iš tavęs informaciją. Kiek nori?

Hamletas net išsižiojo. Na, su tokiu faktu, kaip informacijos pirkimas, jis buvo susidūręs. Ir ne kartą. Pats pirko. Kaip žurnalistas. Bet kad iš jo… Ir čia vaikinas prisiminė, kad jis – nebe laisvosios spaudos darbuotojas. Tad kodėl jam nepardavus tos… informacijos?

- Bet kam tau, Husariuk, prireikė tos informacijos?
- Chm, chm… Čia paprasčiausia spekuliacija. Pigiai perku, brangiai parduodu. Tu ką, galvoji, aš vien iš tos varganos algos turiu gyventi?
- Gerai, gerai. Bet kam gali rūpėti mūsų senis?
- O čia jau ne tavo reikalas. Aš moku, tu pasakai, ir kvit. Tai kiek nori?

Hamletui net pilvą susuko – taip panoro tų pinigų.
- E… šimtą… ne – du šimtus… Žodžiu, taip – klok čia tris… arba ne – keturis šimtus, ir viskas.

Husaras vos neužspringo alaus gurkšniu:
- Ei, ei… bičiuli, ar nekarščiuoji? Te tau dvidešimt litų ir – varyk.

Hamleto veidas virto tarsi Nusivylimo įsikūnijimu.

- Na, gerai,- nusileido Husaras,- imk dvidešimt penkis. Padavėja! Butelį konjako!- ir atsisuko į vargšą vaikiną,- tu vaišini. Te grąžą,- ir tėkštelėjo ant stalo aprūdijusį penklitį.

Hamletas drebančiu palūpiu kažką pramurmėjo ir įsibruko kišenėn tuos Judo grašius. Tik šešis kart mažiau, negu anas.

- Na…- užsidegė cigarą Husaras ir patogiai išsidrėbė krėsle.

- Senis… savo bobos vasarnamyje… organizuoja vakarėlius.
- Na ir kas. Pats žinau. Ne kartą dalyvavau. Esmę, esmę klok! Nėra laiko.
- Na, jei pats buvai, tai žinai, kas ten dedasi.
- Žinoti gal ir žinau, bet nekonkrečiai. Tu faktus man, faktus!
- Na… konjakas nesiskaito – abu išlaksim. O už penkis litus aš jau viską pasakiau.
- Tu ką?!
- Ogi tą. Į sveikatą! - ir Hamletas maktelėjo visą taurelę. Husaras sušnopavo kaip bulius prieš raudoną skudurą ir išstenėjo:
- Šantažiste tu. Na, gerai – pasprink,- ir švystelėjo dar penkis litus.
- Šitaip geriau. Tai va – senis ten, tame vasarnamyje, ištvirkauja.
- Toliau.
- Dar toliau, dar bus gražiau. Bet verčiau išgerkim.
- Užteks lakti. Tu faktus! Kada, su kuo, kiek kartų, ką darė kiek laiko?
- Ohoho! Žodžiu, taip – už kiekvieną punktą po dvidešimt litų, ir aš kaip per išpažintį – viską, viską! Naudokitės mūsų informacinio biuro paslaugomis. Pigu, patikima, operatyvu, konfenden… tfu, na ir žodis!

Husaras sėdėjo krėsle kaip karalius, prieš paskelbdamas mirties nuosprendį:
- Taip… Nenori gražiuoju? Gerai. Galima ir bloguoju. Tuoj tu pasigailėsi,- ir jis ryžtingu galvos mostu pakvietė oficiantą, kuriam kažką tyliai, vis pašnairuodamas į Hamletą, šnabždėjo. Oficiantas taip pat pašnairavo į kaip niekur nieko sėdintį vaikiną, vyptelėjo, it atsikandęs citrinos su šūdu, ir dingo. Netrukus kaip iš po žemių šalia jų išdygo… ogi tas pats valkata, kurį taip frankenšteinais ir kitais literatūriniais personažais ką tik prigąsdino mūsų herojus.
- Hamletuk, susipažink - čia Morda. Morda - čia Hamletas.
- Mes jau pažįstami,- plačiausia šypsena pražydo Hamleto veidas. Husaras nustebęs pažvelgė į valkatą. Šio veidas anaiptol nespinduliavo laime.
- Morda? - kaprizingai paklausė korumpuotasis žurnalistas. Šis tik nejaukiai šyptelėjo. Matėsi, kad jam galbūt daug kur norisi būti, bet tik ne čia. Husaras, nemaloniai nustebintas tokia padėtimi, kvailai sukikeno:
- Jūs pažįstami? Che, che… Na, ką gi. Tuomet jums bus lengviau… vienam su kitu… susikalbėti. Ar ne taip, Morda?
- Mmm…
- Morda! Velniai griebtų, už ką aš tau moku?!
- Mmm… mokate tai mokate, bet… Geriau būti ubagu, nei lavonu… Su visokiais ten frenkeliais ir terminateriais aš neprasidedu…- ir nėrė sulig tais žodžiais jis lauk. Priblokštas Husaras sėdėjo kaip Napoleonas po Vaterlo mūšio. Hamletas tiesiog gerte gėrė šį taip jo sielai mielą vaizdelį. Na, kas gali būti nuostabiau už sutriuškintą priešą?
- Po keturiasdešimt litų už punktą - kaip susitarėm. Gerai? Husare - ei! Girdi? Kas tau? Nenusimink, ne viskas dar prarasta. Visko gyvenime pasitaiko. Aš irgi vieną sykį panašioje padėtyje esu buvęs - pirmoje klasėje - kai nuėjau į tualetą ir nespėjau nusimauti kelnių. Puikiai žinau tą jausmą. Nenusimink.

Husaras tik suvirpėjo it elektros nukrėstas ir pažvelgė į Hamletą. Bet dabar jis žvelgė į tą vaikiną visai nauju žvilgsniu. Pasirodo, jis visiškai neįvertino to plevėsos. Velniai žino, kaip jam (ir kada?) pavyko įbauginti viskam abejingą (išskyrus pinigus) Mordą? Kažkokie frenkeliai, terminateriai… Žodžiu, mistika. Bet kaip ten bebūtų, ta mistika kuo puikiausiai suveikė.