Saldainiai stiklinėje; tėvukai, pagauk man katiną

Ankstyvas rytas. Už lango vasaros metas, šviesu. Man šešeri su puse.
Sužinau sėdėdama virtuvėje ant aukšto slenksčio, delne laikau kietai virtą kiaušinį, su iki pusės nuluptu lukštu. Tuo metu stebiu pakrypusią medinę tvorelę, kurią iš miesto parvažiavęs senelis, vos neišverčia, atremdamas savo žalią dviratį. Tvorelė kliba kaip mano priekinis dantis.
„Kitais metais“, - atsisuka susirūpinęs ir nešvaria nosine nusišluosto prakaitą nuo kaktos virš nuvargusių akių. Nuo dviračio sunkiai nukelia išsipūtusį odinį lagaminą. „Galėsi ir toliau tinginiauti“, - pažada žengdamas per slenkstį, matyt, mane ramindamas; girdžiu sugirgžda stiklai.
Klausau kaip jis keikia mokyklos direktorių. Nors senelio keiksmažodžių nesuprantu, jaučiuosi labai nelaiminga; mokykla manęs nelaukia, supratu nemalonią padėtį.
„ SKANU“ – sakau stebėdama kaip senelis užsiverčia butelį.
Mano nosis pilna tirpstančių putų su trimis šaukštais išmaišyto cukraus – stiklinėje kvepia saldainiais.
- Vaiką alumi girdai? - signalizuoja žmona. - Visą gyvenimą vaidini protingą, o vaiką alumi girdai?! Sūnus prasigėrė, o dabar dar anūkę nugirdyk!
- Tylėk, boba! Kad pusę stilinės išgers - nieko nenutiks. Ateik ir tave pavaišinsiu, Janučiuke, - apgirtęs atsisuka ir randa ją ant lovos.
- Eik šalin nuo manęs! Tu lodari! – paskubomis numoja, - tikrai negersiu su pijoku! Tau velniai uodegoj terūpi!
- O mudu su anūkėle tada.
Pasisodina mane ant kelių, suima man už skruostų ir išdidžiai šypsosi; stebiu kaip jo ištįsusi seilė varva į dryžuotą, atsilapojusią marškinių apykaklę. Atpjauna kampą dešros, tada prilipusį ant peilio ašmens, man atkiša.
- Te, užsikąsk, - taria žiaumodamas į visas puses.
Kramtau aš; ir užgeriu - lyg užhipnotizuota. Tokia beprotiškai laiminga. Lai kuprinė keliaus į spintą.


****

- Tėvukai, būk geras, pagauk man katiną.

Aš moku gražiai prašyti. Kitą rytą, senelis iššoka iš lovos ir įsispiria į guminius. Iki pat šiolei esu aš sužavėta, jo šitokio širdingo pasiaukojimo. Atsisėdu priešais langą, ir su nuostaba veide, stebiu kaip jis nardo šlapiuose nuo rasos krūmuose. Išmindo močiutės žydintį darželį ir pasilenkęs į priekį, išskėstomis priešais save rankomis perbėga skersai kiemą paskui šnypščiančią katę, kuri vikriai pasislepia tvarte. Pikta katė netrukus mano glėbyje.

- Tėvukai, man reikia ir šuniuko.
Verandos durys vėl trinkteli. Nežinau - gal buvau pernelyg nedraugiška.
Bet mano senelis sugrįžta patenkintas. Šuo, tvirtai suspaustas jo glėbyje, dreba. Šmurkšteliu į atvėsusią lovą, bei apsikamšau antklode. Tuo metu aš pastebiu, keistai užslinkusį šešėlį.
- Ką čia turi lovoje?!
Močiutės veidas labai rūstus ir kreivas - ne, nebaisus, - tik pernelyg įsitempęs. Įraudęs senelis gagena į pagalvę lyg žąsinas, negali nustoti juokęsis.
- Kad vaikas šunį pasiguldo į lovą, man nedyvai! Bet kad senis su purvinais gyvuliais guli, ir dar dantis man rodo - šito aš nesuprantu!!
Močiutė šaukia lyg pasiutusi. Balsingai ir neperšnekamai. Čiumpa šalia pečiaus šluotą ir pasilenkusi per pilvą, kaip per kokį kamuolį, tvoja ja į grindis; augintiniai pašoka iš lovos ir išsilaksto po kambarius. Pagautas šuo sucypia ant cementinių laiptų.

- Tėvukai... – išlendu iš po antklodės.
Maldauju tol, kol nepavykusi istorija pasikartoja.
Senelis geras, daug sykių pildo mano norus. „DABAR PASKUTINIS“, - man sako. Žinau šiandiena, daugiau tikrai jų nebus. Kai kambario durys atsidaro, mano antklodė nesujuda. Visi kartu sulaikome kvėpavimą. Kiek palaukusi, močiutė nušlubuoja priemene. Galėčiau drąsiai teigti, kad man, - nieko daugiau ir nebereikia šiandiena. Mums  pavyko apgauti močiutę ir išpildyti mano norus.