Lietaus palaima

Lyja...
Aš sėdžiu prie lango.
Žvilgsniu savinuosi kiekvieną lietaus lašelį-
Jie tokie mažyčiai, tyri, niekuo nesutepti.
Aš taip trokštu juos palytėti,
Pajusti drėgnumą ir šaltumą savo delnuose.
Nusprendžiu pergudrauti geismą,
Mažom gležnom rankutėm atveriu virtuvės langą,
Lašeliai dar smarkiau barbena.
Man darosi šalta...
Trokštu juos paliesti... susilaikau,
Bandau nugalėti save.
Grožiuosi gamtos dėsniu-
Lietumi...
Lietaus lašeliais.
Nepajuntu, kai mano ranka nuslysta palangės paviršiumi.
Ir tikrai žinau...
Šis geismas ne toks kaip visi-
Jis mane nugalės...
Aš net nemėginu tam priešintis.
Aš jį jaučiu...
... jaučiu mažą, tyrą lietaus lašelį...
... antrą...
... trečią...
Sėdėčiau prie lango visą gyvenimą,
Jei lytų lietus, o jo lašeliai man suteiktų vidinę palaimą.