Paprasta kelionė namo

Einu. Kojytės mažos, vienas batas šiek tiek spaudžia, nepatogu velniškai, bet atsilikti negaliu, dar vieną žingsnelį ir dar. Maždaug du telpa į didelius mamos žingsnius. Ji neskuba, žengia lėtai, kad dvi paskui skubančios kojytės nepavargtų. Kažkur veik sau virš galvos spaudžiu didelę šiltą ranką.  Visa kita veik nesvarbu, nuplaukia į antrą planą, jaučiuos lyg už didžiulės saugios sienos. Visas kelionės alsulys, saulės spinduliai į akis, spaudžiantis batas nėra taip svarbu. Netgi triukšmas, kurį kelia  nejudria gatve šliaužiantis troleibusas nėra toks bjaurus, kaip kartkartėmis pasirodydavo. Kaip visada suraukiu nosį, nuo jo padvelkia vaikui nesuvokiamu kvapu. Čia pat kriokia ištaigingos „Volgos“ variklis. Žinau, girdėjau apie tokią. Kaimynų vaikai pasakojo, kaip smagiai juos kažkas pavėžino... Įdomu kas, niekaip negaliu prisiminti, o dar taip plieskia saulė...  Ant plytelių stypčioja pilki balandžiai. Visas miestas jų pilnas. Jie burkuoja visai netoli, nebaugščiai pakyla priėjus visai arti. Kitas jų pulkas būriuojasi ant autobusų stoties stogo visai šalia didžiulio laikrodžio. Jo rodyklės rodo kažkokias valandas, kurias pažįsta tik mama. O kur jos ranka?.. Vėl sučiumpu ją sau virš galvos. Kulniuojame per gatvę. Vienas, du, trys... Žebro brūkšniai lieka už nugaros, pasisuku pasižiūrėti, ar tikrai pataikiau ant jų užlipti, jie tartum juokiasi iš mažų nevikrių kojų. Šypteliu kai pajuntu lengvą  timtelėjimą.  Prie didžiulės ošiančios autobusų stoties stovi gazuoto vandens aparatas. Žinau, gali atsigerti skanesnio arba tik gazuoto vandens, nelygu, kiek įdėsi pinigėlių. Gerti nenoriu, bet mažos rankytės neatsisako išplauti stiklinės, kuri visada čia stovi, kuria naudojasi daugybė ištroškusių keleivių ir net tie,  kurie čia prašo išmaldos. Šalto vandens srovė kaip mažytis fontanas čiurkšle pasileidžia jos stiklinėmis sienelėmis. Suskamba į aparato vidų krentančios kapeikos. Trumpa pauzė ir stiklinė prisipildo gaivaus vandens. Keliose gurkšniuose telpa tikra palaima, o ką kalbėti apie saldžią cukraus vatą, kuri pati užsivynioja ant medinio pagaliuko!  Eime. Dar į parduotuvę, apšokinėjam pieno baleles ant grindinio, pasiimame bandelių už tris kapeikas ir lauk. Dar yra laiko jos nusipirkti! Niekur kitur tokio skanėsto negausi, tik čia. Atrodo visas miestas tik ir kvepia cukrumi, tereikia pasisaugoti širšių. Šių smaližių neatbaido niekas, net parduotuvėse iškabinti musėgaudžiai.  Gaila cukraus vatos. Ir baisu šiek tiek.
Viskas paprasta. Viskas telpa vienoje dienoje, viename šiltame delne, megztose baltose kojinaitėse, žirniukais margintoj suknutėj, surauktuose sintetiniuose kaspinuose, viename žodyje: šiluma, rūpestis, atjauta pavargus, greitas dienos mirtingumas, slogus artumo troškulys ir drąsus rytojaus nerimas... Visa taip artima, jog paimtum, priliestum prie širdies ir ištartum: „Mano“...
Keliaujam... Gal rytoj čia nebestovės gazuoto vandens aparatas, galbūt  nešliauš it petnešomis laidų besilaikydamas troleibusas, už gatvės kampo iš didžiulės mašinos cisternos nebepardavinės pilstomos giros, gal nebebėgsim Laisvės alėjos grindinio kanalizacijos grotelėmis kaip traukinio bėgiais, neskubėsim pusę devynių žiūrėti multiplikacinių filmų ir nebesižavėsime dviračiais be šalmo ketindami atsigerti vandens iš gatvės hidranto, o Nemuno krantinėje neklūpės vaikai, leisdami į sraunų vandenį iš „Kauno tiesos“ išlankstytus laivelius, galbūt su kiemo draugais  nebežaisime daktarų rikiuodami senelės buteliukus be apsauginių dangtelių, neskaičiuosime senolių, miesto centre griežiančių armonika, tačiau kažin, ar kada bus malonesnė kelionė, už kelionę namo. Šiandien, rytoj, ar dar už dvidešimties metų...