Baltos eilės apie nerūpestingą gyvenimą

... Supratau, nes žinojau Edeno sodo taisyklę
Pasiklioviau širdim, mintimis keikiau tikimybių teoriją
Ir gyvent neskubėjau, atsainiai braižiau netikusius žemėlapius
Kad galėčiau patirt viską iš naujo.

Pristabdžiau laiko šuolius pro nesėkmių kilpas,
Kad spėčiau pasidžiaugt likusia laime...
Bet kas iš to jei ji nebyli, galbūt tik teoriška?

Išroviau tas prisiminimų pievas ir palikau pasąmonę tuščią.
Šlaviau tik užsibuvusias senas svajones,
Kad galėčiau galvą prigrūsti naujų.

Ir gyvenau tarsi plunksna, blaškoma keturių brolių
Tyloje spengė paukščiai...
Mintyse krovė šakas ir suko lizdus...