Ji moka atleisti

Pasiramsčiuodama lazdele, kaimo keleliu krypavo senyvo amžiaus moterėlė. Ji smalsiai dairėsi. Tolumoje stovinti liepa jai priminė, jog toje vietoje kažkada buvo trobesiai ir juose gyveno žmonės. „Petriukas visada buvo judrus, bet mokėsi gerai. Niekada nepamiršdavo į klasę atnešti lauko gėlių, – garsiai mąstė senutė, – o jo sesutė, vos sulaukusi pilnametystės, pasimirė. Amžiną jai atilsį“. Pailsėjusi, buvusi mokytoja vėl ėmė žingsniuoti. Pro šalį pravažiuojančio automobilio ratas pataikė į balą ir aptaškė senutę, o už vairo sėdintis jaunuolis pro atvirą automobilio langą iškišo galvą ir garsiai nusikvatojo. Senutė sustojo ir drebančia ranka ėmė braukti purvą nuo padūlėjusio paltelio. „Mano laikais taip nebūdavo, – samprotavo ji, – senyvo amžiaus žmogų pavėžėdavo, pakalbindavo, o dabar – jokios sarmatos... “
Taip kalbėdama su savimi senutė atlingavo prie kaimo mokyklos. Čia šurmuliavo esami ir buvę mokytojai. Juk šiandien Mokytojų diena, tad mokiniai sukvietė visus pedagogus, kurie savo gyvenimą paskyrė jų mokymui, ugdymui. Senąją mokytoją visi pažinojo, nes ji čia dirbo daugelį metų. Susirinkusieji buvo pakviesti į salę, kur turėjo vykti koncertas. Šalia senosios mokytojos atsisėdo jaunas vyriškis. Jis nekreipė dėmesio į senutę, bet mandagiai pakalbintas pasisuko ir nustėro. Šalia sėdėjo pakelės purvais jo aptaškytoji senutė, jo buvusi mokytoja. Ji žvelgė jam į akis ir šypsojosi, tarsi sakydama: „Tai ką, paukšteli, jautiesi nepatogiai? “ Jos pragiedrėjusiame veide nesimatė nei pykčio, nei nuoskaudos, tik didelė laimė, kad metuose yra nors viena diena, kuomet ji tarsi vėl tampa mokytoja.
Šalia sėdintis vyriškis atsargiai paėmė mokytoją už rankos ir, žvelgdamas į akis, teištarė: „Mokytoja, atleiskite... “ Ši atpažino tą patį Petriuką, kurį ji trumpam sustojusi buvo prisiminusi. „O jis ir liko toks pats padauža, kaip ir vaikystėje“, – pamąstė mokytoja ir nusišypsojo švelnia motiniška šypsena. Juk ji mokytoja, ji moka atleisti savo mokiniams...