Aš noriu gauti pirmą lygį

Su šypsena. Nerimtai. Na, o dabar galima skaityti.

O vargeli. Kūdikėli.
Aš taip noriu gauti pirmą lygį, aš taip noriu galėti balsuoti. Jaučiuosi nepilnavertė ir mane graužia sąžine, jog šitaip ilgai rašau ir sėdžiu „rašyke“, bet manęs niekas neįvertina. Naktimis guliu lovoje ir negaliu užmigti. Vajetau, kokia nevėkšla esu. O Marytė su Onute jau seniai užrietusios nosė vaikšto po mokyklą, o aš... Negaliu pakelti nosies eidama Gedimino prospektu. Negaliu pažiūrėti savoi mylimai mokytojai į akis. O Dieve.
Dirbsiu, arsiu. Nesveikai. Sužibėsiu būtinai.
Žinot, gerbiami moderatoriai,  naktimis mane išpila šaltu prakaitu, kai tik pagalvoju, ką žmonės pamanys apie mano naująjį kūrinį. Tuomet atsikeliu iš lovos, įkišu kojas į mielas jazminaičiais kvepiančias  (o kaip taip gali būti? ne, m... aš tik vaidinu poetę) šlepetes ir einu išsivirti kavos. Tai mane ramina.
Po to nueinu į vėvėvė taškas rasyk taškas el t ir pasižiūriu. Perskaitė (tiksliau pamatė ilgį, ai ne, neskaitysiu ir bek) keturi, komentarų nėra. Nori būti pirmas? Nou fenkjū.
Taigi. Rašyk, mielas vaike ir nesiparink, ką pasakys kiti. Skaityk protinkus vilnelės ir kitų komentarus, turėk savo galvą ir....
Nekišk į rašykus šlamšto.
Au revoir.

Su meile, Severija.