Snaigė

Kažkur toli, už šalto lango
Klajoja snaigė vieniša,
Sužyba ji nakties padangėj,
Ją viejas neša paslapčia.
Į tolimą nežinomybę
Ji skrieja lyg keistam sapne,
Šaltoj it ledas begalybei
Susipina ir baimė ir viltis nauja.
Nežino snaigė kur nuskries ji
Ir kas jos laukia kelyje.
Likimui kelio nenutiesi,
Jis sprendžia kur, kas, kaip, kada.
Ir jo balsu tu nepakviesi,
Tavęs išgirst jam nevalia.
Pamato šviesą naktyje,
Ir snaigė žino – tai jau pabaiga,
Ir vėjo gūsio nublokšta
Ištirpsta ašara manam veide.