Odė meilei

Neskyniau žiedų,
Jie nuvyto patys.
Nesėmiau vandens,
Upės pačios išdžiūvo.
Nemylėjau žmogaus;
Meilės nereikėjo.
O dabar man reikia
Žiedų ir upės,
Ir meilės karštos.
Ir reikia žmogaus:
Tamsoj tamsoj pasiklydusio,
Šviesoj gyvenančio,
Upę semiančio...
Nevysta žiedai,
Nesenka upės,
Kai meilė gyva!
O žmogus?
Jis meilės vergas,
Tik to nesupranta.