sesei

---
budri akiduobė vos samana apžėlus
ne tik į debesis vis ir tave nužiūri -
atrodo, kad akli, bet kūnai tūno
tarp atminties kuplios, kur tavo kūną
palaidos duobkasiai, pakas po krūmu
jazminui žiedlapiais baltai nukrovus,
o atminčiai turbūt viržynais kvepiant -
nesupranti kuo būna žodžiai
kai šitiek metų nesimatėm, sese;

kai upeliu nuslydo rankos o randai
akmenėliais virto, vos vos artėji
prie duobėto nieko, vos spėji dygsniais
nesapnuoto vėjo voratinklius  ramiai adyti;

kažkur toli pro kelio ilgį, po dangumi
ilgėtis nori – kažko vis augančio ar žalio,
suklydusio kai pievos želia vėdrynais,
saldumu ir šuoliais, vaikystės pėdomis
nežinant baso, kai lauki ilgo vakaro -
iš trupmenos klaidžios vėl samanoji
akiduobėm gilyn pro laidžią pirštų tvorą;