Charono Kronikos. Orų Valdovai (5)

Nieko sau akmenukas. Sakytum, net ne akmenukas, o tikras brangakmenis. Tik brangakmeniai skęsta, o šis daiktas plūduriavo iki pusės paniręs vandenyje ir degė tokiu ryškiu raudoniu, lyg ką tik iš krosnies ištrauktas anglies gabalas. Charonas atsargiai įkišo pirštą į vandenį, pasiruošęs iš karto patraukti atgal. Bet vanduo buvo toks pat drungnas. Pagunda paliesti patį daiktą nekilo, na jau ne. Nebent kuom nors, kokiu pagaliu, bet savo pirštais rizikuoti jis nebuvo linkęs. Charonas grįžo prie kuprinės ir išnaršė jos kišenes. Vienoje rado dantų šepetuką. Kiek nustebęs pavartė delnuose, kreivai šyptelėjo ir grįžo prie stoglangio. Atsargiai ištiesė ranką ir sulaikė. Arba jam tavaruoja akyse, arba daiktas išaugo. Tikrai, prieš porą minučių buvo kur kas mažesnis. Ir šonuose atsirado keturi gumburai, kurių tikrai anksčiau nebuvo. Apsižvalgė aplinkui, visur plūduriavo tie patys akmenys. Tik dabar jie išsirikiavo į darnias linijas, kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Iš tolo nesimatė, bet Charonas neabejojo, kad jie visi padidėjo.

Vėl ištiesė ranką ir šepetuku bakstelėjo daiktą. Visa laimė, kad nepadarė to plikais pirštais. Pasigirdo šnypštimas, parūko lengvas dūmelis ir pakvipo plastiku. Še tau kad nori. Charonas atitraukė šepetuką ir mąsliai apžiūrėjo apsilydžiusį jo galą. Mintis braidžioti po vandenį, kol plūduriuoja tie daiktai, būtų tikrai prasta. Tik bėda, kad vienas iš jų plūduriuoja visureigyje, ir, matyt, lygiai taip pat sėkmingai gali suvirškinti ne tik plastiką.

Dabar Charonas jau neabejojo, kad daiktas auga. Iš bulvės dydžio akmens jau išbrinko iki greipfruto, o gumburai šonuose ištįso į ataugas. Ir kuo toliau, tuo augimas spartėjo. Dar po kelių minučių Charonas jau stebėjo, kaip arbūzo dydžio švytintis luitas į dvi puses išleido rankos storumo šakas, kurios, kuo toliau, tuo sparčiau tįso. Jau net nereikėjo pasukti galvos į šoną, kad vėl atsisukęs įsitikintum, jog jos iš tiesų auga. Jis vėl apsižvalgė aplinkui, ir konstatavo faktą, kad jūra pavirto darniai išsirikiavusių, ryškiai raudonų moliūgų lauku, tiesiančių viens kitam storas kaip rankos virkštis. Charonas suprato, kad po kokios valandos visas vandens paviršius bus padalintas kaip baseinas į plaukimo takelius. Užtenka tik visoms toms ataugoms susijungti, ir galima bus rengti krosą laisvu stiliumi. Charonas niūriai nusistebėjo savo humoro jausmu, juo labiau, kad niekada nematė kroso laisvuoju stiliumi. Tik žinojo, kad tokia sporto rungtis kažkada buvo. Naikintojai prikišo į jo smegenis visokių nesąmonių…

Vanduo palengva seko. Kartu su senkančiu vandeniu „moliūgas“ grimzdo gilyn į visureigio vidų ir Charonas susidomėjęs laukė kas bus, kai ataugos pasieks visureigio šonus iš vidaus. Galėjo kirsti lažybų, kad stiklas lygiai taip pat, kaip ir dantų šepetukas, nesukliudys joms toliau tįsti link savo artimiausių giminaičių. Taip ir buvo. Atsigulęs ant pilvo laukė, tačiau vis vien krūptelėjo, kai stiklas, šaižiai sušnypštęs išsipūtė, o po akimirkos išlindo raudonas ataugos galas. Jis jau buvo dviejų rankų storumo. „Tas daiktas perpjaus visureigį per pusę senkant vandeniui“, pagalvojo Charonas. Tačiau visureigis, šiaip ar taip, jam vis vien bus nereikalingas. Kur kas didesnė problema, su kuria susidurs nusekus vandeniui, kaip keliauti iki jūros. Jam reikia judėti į šiaurės rytus, o „plaukimo takeliai“ padalijo dykumą iš vakarų į rytus. Nėra ko ir svajoti kas keli metrai šokinėti per tas ataugas. Jeigu jos ir toliau augs tokiu pat greičiu, greitai taps rasto storumo. Ir net nesinori galvoti kam jos reikalingos. Tai Simbiontų darbas, bent dėl to abejonių nekyla.

Ataugos susijungė po valandos, vandeniui palengva senkant. Išpampusios iki gero rąsto storio, jos dusliai šnypšdamos toliau tirpdė visureigio šonus, nenumaldomai dalindamos mašiną pusiau. Tik prie šnypštimo prisidėjo naujas garsas, iš pradžių toks menkas, kad Charonas į jį nekreipė dėmesio, tačiau kuo toliau, tuo jis darėsi stipresnis. Ir greitai neliko abejonių, kad moliūgas, dabar išbujojęs iki vidutinės statinės dydžio, gargaliuoja kaip unitazo kriauklė. Toks pat garsas sklido iš jo kraujo brolių ir dykuma prisipildė vientiso, nemelodingo gargėjimo. Charonas spėliojo, ką tai galėtų reikšti, bet neilgai trukus suprato – tie daiktai siurbia vandenį. Visa šita plūdurų it ataugų sistema buvo ne kas kita, kaip milžiniškas siurblys, garsiai šlerpiantis dykumoje ištvinusį ežerą. Charonas susižavėjęs dairėsi aplinkui. Nepaisant jo abejotinų perspektyvų, simbiotų, sukūrusių šį stebuklą, užmojai buvo grandioziniai. Vanduo seko vis sparčiau, vakarop jau galėjo grįžti į saloną ir įsitaisyti ant sėdynės, nes vanduo vos sėmė grindis. Tačiau apsigalvojo – stogas sausas, salonas šlapias. Ir tas viską tirpdantis bakas keleivių salono viduje gali išsipūsti ir įsilaužti į vairuotojo kabiną. Ne, geriau jau ant saugaus stogo.

Leidžiantis saulei jau buvo apsipratęs su gurgėjimo kakofonija ir tyla būtų atrodžiusi nenatūrali. Jautėsi pavargęs nuo dienos įspūdžių ir galvojo, kaip patogiau įsitaisyti miegoti kai pastebėjo, kad „siurbliai“ nustojo švytėti. Pasižiūrėjo per liuką. Iš tiesų, visureigyje pūpsantis siurblys iš skaisčiai raudono tapo žalsvas, išmargintas gelsvais raštais lyg arbūzo kevalas. Negana to, į abi puses nutįsusios ataugos nustojo pjauti visureigio šonus, todėl toliau senkant vandeniui jos pradėjo pamažu linkti. Netrukus vandens salone neliko ir siurblys vietoje gargėjimo pradėjo gailiai švilpti, siurbdamas orą. Charonas susidomėjęs stebėjo jo beviltiškas pastangas ir galvojo, kad paskutinės šios sistemos evoliucijos turėtų jį nuteikti optimistiškai. Jeigu teks ropštis per ataugas, jos bent jau nesučirškins jo kojų. Pagalvojęs išsitraukė iš kišenės apsilydžiusį dantų šepetuką ir persisvėręs per stoglangio kraštą atsargiai palietė „siurblio šoną“. Nieko neįvyko. Sulaikęs kvėpavimą, pabandė spustelėti smarkiau, ir netikėtai lengvai šepetukas sulindo iki pusės, tarytum, būtų įsmigęs į minkštą vaisių. Iš netikėtumo Charonas vos neprarado pusiausvyros ir neįdribo į keleivių saloną.

„Ką, po velniais, čia sugalvojai? “

Charonas sustingo. Galėjo prisiekti, kad jis šito nepagalvojo.

„Tau čia ne vieta, išsigimėli“.

Jis apstulbęs išsiropštė iš liuko ir kvailai spoksodamas į žalia tyre apsivėlusį dantų šepetuką rankoje atsisėdo.

„Aš tavęs klausiu, atsakyk“

Charonas išsigandęs apsidairė ir sumurmėjo:
- Kas čia?

„Na ir idiotas. Lik savo vietoj, išsigimėli. Tu ir tavo važiuoklė būsit pašalinti. Sėdėk ramiai ir nebandyk niekur judintis, nieko neliesk. Ar supratai? “

Charonas apstulbęs sėdėjo ir negalėjo suregzti rišlios minties. Kažkas jo galvoje trumpai nusikeikė ir svetimos mintys po to nebepasikartojo. Atsitokėjo nuo duslaus triokštelėjimo: ataugos, įstrigusios visureigio šonuose, senkant vandeniui neišlaikė ir perlūžo. Jis išsigandęs žiūrėjo į nutilusį „siurblį“ salono viduje ir nedrįso pakrutėti. Tik išgirdęs iš šiaurės artėjantį jau pažįstamą dūzgimą ilgai negalvojęs spruko į vairuotojo vietą ir užtrenkė duris. Nekreipė dėmesio į tai, kad sušlapo užpakalis ir nuo permirkusio pamušalo lašnojo vanduo ant galvos ir pečių. Įsitempęs žiūrėjo į šiaurę kur, gęstančios saulė spinduliuose pasirodė nedidelis taškelis. Jis sparčiai augo, ir paklaikęs Charonas pamatė atskrendančią „galvą“, tik keletą kartų didesnę už visureigį. Kurtinančiai dūgzdama „galva“ pakibo virš mašinos.