Velnių medžiotojas 2 (9)

Prisimerkęs žiūrėjau į Licerą, niekaip nepajėgiamas prisiminti, kur man šie žodžiai jau buvo girdėti. Galbūt ne lygiai tokie patys, galbūt net ištarti kitokiu tonu, tačiau suveikę tuo pačiu principu - sukėlę man koktumą.
Velnių medžiotojai niekada neturi mokinių. Tai nėra perduodama profesija. Juo arba tampama, arba ne. Tiesa, vieną kartą nusižengiau nerašytai taisyklei - priėmiau į mokinius tokį mėmę ir padariau iš jo medžiotoją.
Tačiau kiek ilgai?  Princo Benkartino laimė - jo įgūdžius ištobulino kelionė Pragaru - tokia įmantria vieta, kur norai pildosi gyvoje materijoje.
Tačiau mes nebuvome Pragare ir užkeikimai silpo. Greitai ateis diena, kai iš jų liks tik prisiminimai. Kas tada ištiks nenuoramą princą? Jam teliks sugrįžti namo nukabinus nosį.

Man beliko nusijuokti, kas Licerai aiškiai nepatiko. Žinoma, juokiausi ne iš jos, o iš savo likimo, kuriuo jau spėjau pasipiktinti. Kiek jis man dar siųs tokius, ketinančius tapti velnių medžiotojais?
- Neįmanoma, - papurčiau galvą.
- Kodėl? - neatlyžo Licera, nepatenkinta atsakymu.
Grįžo Emerzidė, nešina ąsočiu ir penkiais bokalais. Apdairi mergaitė, nenorėjo užsidirbti savo valdovės pykčio. Tačiau dabar princesei ji buvo neįdomi.
- Nes jie neturi mokinių, - aplenkė mane Reiganas. - Velnių medžiotoju arba tampama, arba...
- Klausyk, kiek tau dar reikia pinigų, kad nustotum skaityti mano mintis? - pertraukiau burtininką susierzinęs, tačiau ir čia Licera kaipmat įžvelgė naudą sau.
- Penki šimtai guartų, - pasisuko ji į Reiganą, - ir tu šiandien padirbėsi man, sutarta? Noriu, kad paskaitytum mintis. Ypač jo.
Kairėje tyliai suniurzgė Emė. Aš ją puikiai supratau - visi šiandien aplink ją dalinosi didelius pinigus, kurių merginai taip reikėjo, kad galėtų iškeliauti namo. Ir nė sudilęs girtas nepateko į jos rankas!
- Sutarta, - kaipmat išdavė mane burtininkas, - atleisk, Edi, tokie pinigai nesimėto.
- Ką padarysi, - sumurmėjau, pildydamas bokalą vaisiais kvepiančiomis sultimis. - Aš va irgi galvoju, kad gal ir man pasišvaistyti pinigais? Nusipirkti kokią egzotišką prekę, kuri gal ir neskaitytų minčių, tačiau būtų labai reikalinga... tarkime, niūriais vakarais.
- Apie ką jis? - paniuro Licera, šnairuodama tai  į mane, tai į burtininką. Šis irgi paniuro, purtydamas galvą.
- Jums geriau nežinoti, jūsų didenybe. Nešvankios mintys.
Aš išsiviepiau.
- Labai juokinga, - vyptelėjo Licera, - aš vis dar neišgirdau atsakymo, kada tu tapsi mano mokytoju, Edvardai. Pažiūrėk į mane gerai.  Aš jauna, stipri, atkakli. Argi neįžvelgi manyje velnių medžiotojos?
Tylėjau, skalaudamas burnoje sultis. Galvoti apie ją, kaip apie velnių medžiotoją, reikštų pasiduoti jos įgeidžiams, o dabar man to visai nereikėjo. Reikėjo skubėti į kupriaus glėbį, sudoroti jį, iškvosti, perduoti šio sumauto reikalo vairą į Parvelio letenas ir bėgti iš Alibaho, kol dar Čiūra su Emerzide nepareiškė noro tapti medžiotojais. Trys jau būtų bėda.
- Na? - pažvelgė princesė į burtininką. Šis ramiai gūžtelėjo pečiais.
- Edvardas stengiasi apie nieką konkrečiai negalvoti, - pasakė, - negaliu skaityti iš padrikų vaizdinių. Tai... labai nekonkretu.
- Velniai jus rautų! Vadinasi, vietos jo galvoje yra tik nešvankioms mintims?
- Panašu į tai, ką sakote...
- Ką gi, - šyptelėjo Licera ir ta jos šypsena man visai nepatiko, - regis, velnių medžiotojas iš gilaus kaimo netiki, kad kilminga princesė gali tapti velnių žudike. Kad rapyra jos liaunose rankose nepakils aukščiau kaip per pėdą nuo žemės! Kad ji neišdrįs pažvelgti velniui į akis ir suduoti jam pirmo smūgio, ar ne? Ar tau atrodo, kad aš kalbu daug ir tuščiai?..
- Štai taip gimsta poezija, - šyptelėjau, nenuleisdamas bokalo. - Iš pykčio ir gilios nevilties...
- Maivykis maivykis, - linktelėjo Licera, pakildama ir užsimesdama apsiausto kraštą ant peties, - aš jau žinau, kaip priversti tave apsigalvoti. Patikėk, Edvardai, žinau tai netgi nemokėdama skaityti minčių. Greitai pamatysi, iš ko aš padaryta!
Licera apsisuko ir išdidžiai išėjo iš rūsio, paniekinamai nužvelgusi mane, lyg aš čia būčiau dėl visko kaltas. Akimirką tokiu net pasijutau.
- Apie ką ji čia? - paklausiau Reigano, kuris taip ir negavo savo pinigų, - nagi, kalbėk, tu vėl dirbi man!
- Nesuspėjau nuskaityti jos minčių, - sutrikęs gūžtelėjo pečiais šis.
- O jos likimas? Ką sako tavo akmenys?
- Palauk, duok pagalvoti. Ko tau ji parūpo?
- Trenkta merga nori man kažką įrodyti. Logiška, kad neis į turgų skersti kupranugario - jai reikia rimto priešininko ir rimto įrodymo.
- Ji visada daug šneka, - įsiterpė Emerzidė, - tačiau tik tiek. Man atrodo, Licera kurį laiką pyks, o kai nusiramins, patrauks į pilį. Štai, jau mūsų maistą atneša.
Užeigos šeimininkė padėjo ant stalo didelį apvalų indą su garuojančiu kumpiu ir duona ir įrėmė mėsingas rankas į šonus.
- Sveteliai turės kuo užmokėti? - pasiteiravo ištreniruotu balsu, kuris, iš pažiūros lyg ir malonus, talpino nemenką dozę agresijos. „Pabandyk neužmokėti, gyvuly, ir pamatysi, kokie mes čia svetingi! ” - bylojo užslėptos gaidos. Visų užeigų šeimininkių toks balsas, nieko nepadarysi.
Pastūmiau jai dvi monetas, kurių buvo netgi per daug. Tingėjau derėtis.
- Gal dar sulčių? - kaipmat atlyžo šeimininkė, - gal ko nors stipresnio?
- Na, kai mums nebespokso per petį, - apsidairiau, - galime ir rimčiau pasistiprinti. Koks čionai pats silpniausias vynas?
- „Bestuburis“ turbūt. Iš Avento, maišytas su spanguolėmis.
- Tinka, - linktelėjau. - Ir nedelskite. Mums už valandos gresia kautynės, privalome dalyvauti.
- Pas mus čia kautynės kasdien, - gana pataikaujančiai nusijuokė šeimininkė, - dėl kelių girtų audras keliame. Toks tas užeigos šeimininkės gyvenimas!
Ji nuėjo atnešti vyno, o aš suleidau peilį į garuojančią mėsą.

Pusvalanduką linksmai stiprinomės, kalbėdami apie visokius niekus. Netgi Čiūros liežuvis labiau atsirišo, gurkštelėjus „bestuburio“. Pralinksmėjo ir Emė.
Tik Reiganas kažko susirūpinęs žiūrėjo į vieną tašką, kramtydamas mažais kąsneliais. Lyg būtų ne čia. Mums besikalbant jis staiga išpūtė akis į tą patį tašką, kurį stebėjo visą tą laiką ir suniurnėjo nepatenkintas:
- O visgi ne be reikalo jie tyli! Niekas nevyksta veltui. Jeigu akmenys tyli, vadinasi, skydas veikia!
- Apie ką tu? - nesupratau.
- Nagi apie Licerą! Tu klausei, ką man sako mano akmenys. Aš klausiausi jų, tačiau Liceros neišgirdau, tarsi jos ateityje net nebūtų. Tai mane sudomino, tai priverčiau akmenis rėkti garsiau. Ir vėl - visiškai nieko, lyg artimiausioje ateityje princesė neegzistuotų! Ar supranti dabar? Ji po tuo pačiu magišku skydu, kaip ir jūs visi!

Kad Licera po „skydu“, suprasti buvo nesunku. Netikėta naujiena, bet paprasta. Akimirką dar kramčiau kumpį, kol mano smegeninėn pro vyną prasimušė ir kitos mintys. Jos nieko gero nežadėjo.
- Velniai rautų! - pašokau nuo kėdės, - štai ir kupranugaris, kurio reikia Licerai.  Ji juk girdėjo, kur šiandien mes trauksime!  Ji žino, kur rasti kuprių ir nori ten būti pirmiau, nei mes! Čiūra, rodyk man trumpiausią kelią! Išeiname dabar.
Pakeliui link durų suspėjau pasakyti ir daugiau negražių žodžių. Visi jie buvo skirti princesei.

---

Nėra geresnio būdo susirasti nemalonumų, kaip pabandyti pereiti turgų kuo skubiau. Vyrukai Alibahe aršūs, ginkluoti ir gerai išmano visas smulkmenas apie savo garbę. O dažniausias kelias į tarpusavio sutarimą - tai dvikova, kurios metu kažkuris lieka sužalotas arba net negyvas.
- Atsargiai, - kilstelėjo smakrą į dešinę Čiūra, - Al Bigado valdininkas su parankiniais. Geriau prie jo alkūnėmis taip nemojuok.
- Nusišvilpt! Greičiau!
- Tas sargybinis, kuris su raudonu šalmu - jo geriausias karys. Penkissyk čempionas...
Kad ir kaip ten būtų, alkūnes truputį nuleidau ir kurį laiką tryniausi nugara į praeivius nesikeikdamas. O tada Čiūra mus išvedė į siaurą gatvelę, kur iš pakampių švytėjo visokių atmatų bailios akutės. Jie čia poilsiavo, ruošdamiesi sekančiam žygiui, kurio metu greičiausiai ketino patuštinti žioplių kišenes.
Čiūra vedė ne pačiu trumpiausiu, tačiau be jokios abejonės - mažiausiai perpildytu keliu. Turgus liko tolokai dešinėje, o mes jau galėjome netgi pabėgėti.
Kai iki kekšyno liko visai nedaug, paliepiau Emerzidei kuo greičiau lėkti į rūmus perspėti Parvelio. Vargu ar ji būtų atskyrusi jo agentus, kurių aš pats visai nebūčiau pažinęs. Reikėjo, kad būrelis patikimų žmonių pargabentų princesę kuo saugiau.
Tačiau Emė nelauktai užprotestavo.
- Jeigu didenybė sužinos, kad tai aš papasakojau apie jos pabėgimą, ji man niekada neatleis! - sušuko ji.
- Jeigu papasakosi, tavo didenybė bus užrakinta savo menėse ir galės pykti kiek tik širdis geidžia - tu to nesužinosi, - atkirtau.
- Cha! Licera DABAR turėjo būti užrakinta savo menėse. O kur mes ją susitinkame? Bent numanai, kokia ji būna supykusi?
- Garsiai ir daug rėkia?
- Čia žiedeliai. Ji turi tokią ilgą segę,  panašią į žaislinį durklą su safyru. Aš jau turiu kelis randus, paliktus tos segės. Skaudėjo, žinai... Atslenka nakčia lyg kokia gyvatė ir duria miegančiai, kalbėdama visokias šlykštynes. Net meorume nuo jos nepasislėpsi - ten netgi kartu su vyriausiąja badyti merginų ateina. Neisiu!
- Jei nueisi, sumokėsiu tau dešimt guartų. Tinka?
- Dvidešimt, - ryžtingai blykstelėjo tarnaitės akys. - Be to, tu man dar už vaišių organizavimą savo draugeliui gvardiečiui nesumokėjai.
- Tebūnie. Tik paskubėk, nes aš jau matau kekšyno duris!
Ji apsisuko ir nubėgo į rūmų pusę.

- Ar ir man reikės eiti į vidų? - pažvairavo Čiūra į Plačių Ragų Bokštą.
- Stovėk štai čia, - sustabdžiau jį, - stebėk įėjimą. Jeigu pamatysi kuprių, nedaryk nieko. O jeigu pasirodys Licera - griebk ją ir laikyk, kad nepatektų į vidų...
Pastato durys ką tik prasivėrė, į gatvę išėjo besiglėbesčiuojanti porelė. Kažkoks vaikėzas ruošėsi prarasti nekaltybę.
- Regis, kol kas viduje ramu, - sumurmėjau.
- Griebti princesę? - apsiniaukė žudikas, - tau galvoje negerai? Čia gi tiesus kelias į kartuves, jeigu ji bent vieną kavalierių prisišauks.
- Tu mane stebini, brolau. Turėtum žinoti, kaip nukenksminti moteris, ar ne? Štai ir nukenksmink Licerą. Tik susiturėk po visko, neišprievartauk. Nes tada tikrai į kartuves pateksi, kur tave tuziną kartų pakars už skirtingų vietų.
- Čia tik gandas toks, - nusispjovė Čiūra, - neprievartauju aš moterų. Kam prievartaut, jeigu mieste kekšynų pilna?
- Nesinervink, pajuokavau, - sumurmėjau dairydamasis, - princesė jau greičiausiai sėdi viduje. O jeigu ir nesėdi, pasirodžius kupriui ji  greičiausiai net nesugebės atidaryti durų. Lauk Emerzidės, o man laikas.
Čiūra sumurmėjo kažkokį palaiminimą vietine kalba, kurio iki galo nesupratau. Jis liko šešėlyje, o aš perėjau gatvę, pakilau laipteliais ir žengiau į kiekvieno vyro rojų.

Pirmiausiai mane pasitiko labai kukliai apsirėdžiusi mergina, kuri greičiausiai čia dirbo ką tik įėjusiųjų patarnautoja įvairiais neaiškiais klausimais, tokiais kaip „kur geriausiai prarasti nekaltybę“, ar „kur surasti tą, su kuria praeitą naktį taip linksma buvo“. Deja, klausimų aš jai neturėjau, tai ji netrukus sugrįžo į savo minkštą sofutę, palikusi mane likimo valioje.
- Labos dienelės, branguti! - sukrykštė griausmingas bosas, kurio savininkė kaip tik taikėsi į mane savo išvirtusia krūtine. Gal kam ji ir kėlė ekstazę, tačiau aš vos susiturėjau nenutaisęs pasibaisėjimo grimasos. Moterų čia buvo pačiam išrankiausiam skoniui, o kekšyno savininkė greičiausiai aptarnavo ypatingus gurmanus.
- Merginų? Gero forpietiško vynelio? Gal svaigaus dūmelio? - suokė ji man, stengdamasi prisiglausti savo apvalumais kuo arčiau manęs.
- Dėkui, svetingoji! - linktelėjau, viena akimi dairydamasis į kitus žmones, kurių čia buvo nemažai, - šiandien aš jau pakankamai apsirūkęs ir prisičiupinėjęs merginų. Bet paliksiu pinigo, jeigu rasi man kamputį ir buteliuką nuotaikai pakelti. Šokėja irgi būtų neblogai.

Nuostabiausia tai, kad viskas, ko norėjau, čia buvo.
Patalpa, kurion papuoliau, buvo Plačių Ragų Bokšto vyninė. Čia klientai atsipalaiduodavo, nusižiūrėdavo sau patinkančias merginas, suberdavo merginų kainą vis pasirodančiai šeimininkei į delną ir po kažkiek laiko dingdavo arba į kitus pastato aukštus, arba kur nors į miestą.
Ryškiai raudonas kilimas nuo pat laukujų durų vedė į kiek jaukesnę patalpos dalį, kur po pakabintais audeklais stovėjo žemi staliukai, apsupti gausybės pagalvių. Degė gausybė kruopščiai pridengtų žvakių, rūko saldūs smilkalai, o nedidukėse aikštelėse šoko beveik nuogos šokėjos, kurių judesiams pritarė įmantri dūdelių muzika. Apsvaigę nuo tų pačių merginų ir smilkalų, muzikantai tarsi nejuto nuovargio kartodami tą pačią melodiją, vos tik ji priartėdavo prie aistringos pabaigos.
Prie staliukų išvydau nemažai jau įkaušusių vyrukų, apsuptų žavių nimfų. Beveik visi pakraščiai buvo užimti, o centrinėje dalyje plojo tie, kurie kaifą gaudė stebeilydamiesi į šokėjos pilvą ir siūbuojančias krūtis. Kai kur vyrukai buvo tiek prisilinksminę, kad iš nuovargio jau gulėjo visu ilgiu ant pagalvių ir pūtė sapnus į dangų, palikdami nepridengtas kišenes visiems ir visoms. Neabejojau, kad atsibus jie greičiausiai gatvėje, iškraustyti iki paskutinio siūlelio.
- Turime puikią šokėją iš Zorhunų sostinės, - sumurkė storoji šeimininkė, sodindama mane prie tuščio stalelio, - merginai neseniai suėjo septyniolika, minkštutė, apvalutė... Beveik šiaurietė, labai gražios akys. Vyrai dėl jos iš proto kraustosi. Gali ir masažą po šokio padaryti!
- Gera mintis, - linktelėjau, - bet pirmiau tegu atgaivina mano akis. Ir pasirūpinkite mano vynu, maloningoji. Telaimina Oberhaidas jūsų namus!
Pliaukštelėjau jai per sėdynę ir ji krykštaudama nuėjo pildyti mano norų.

Apsidairiau įdėmiau. Vienišas svetys prie stalelio buvau ne aš vienintelis. Kiek toliau, arčiau patalpos centro, gana liauna figūra, susisupusi į jau matytą pilką apsiaustą, ramiai laikė rankoje sidabrinę taurę, atsukusi gobtuvo plyšį į mane. Išsiviepiau ir pamojavau Licerai, net neketindamas artintis prie jos. Ką gi, panelė jau buvo pasiruošusi man įrodyti, ką sugeba.
Netrukus prie manęs priplaukė nuostabi undinė, nešina užsakytu vynu. Dūdelės užgrojo melodiją nuo pradžių, ji kryptelėjo klubais, mažyliu piršteliu atpalaiduodama beveik permatomą skraistę ir žengė į savo šokių jūrą, apdovanojusi mane savo aukščiausios kokybės šypsena. Stebėdamas jos  kruopščiai surepetuotus judesius, nejučia ėmiau grimzti į minčių transą.

Kuprius... Kad šis padaras čionai ateitų, jis turi turėti tikslą, be jokios abejonės. Tik kas tai galėtų būti? Storoji kekšyno savininkė? Vargu, ar ji aptarnautų tokį, nuo kurio stabas per dvidešimt žingsnių ištinka. Nebent jis savo aurą naudoja kaip ginklą, o prireikus ją nuslopina. Iš keisto padaro vertėtų tikėtis keistų dalykų.
Tačiau tarkime, kad seksas - ne šiandieninis jo tikslas. Jis ir taip turi rūpesčių su Temile ir tuo, kas uždėjo apsauginius burtus nuo aiškiaregių. Labiau reikėtų tikėtis, kad jo darbas bus susijęs su galvų kapojimu ir sąskaitų suvedinėjimu.
Nužvelgiau vyrus, susėdusius mano nuostabiajai šokėjai už nugaros. Nesvarbu, ar jie didikai, ar ne - vis viena neatspėčiau, kuris iš jų skolingas kupriui. Belieka grožėtis undinės iš Zorhunijos baltu kūnu ir laukti veiksmo pra...

- Parvelis man liepė atimti bet kokį vyną, kurį pastebėsiu tavo rankose, - staiga išgirdau vyrišką balsą. Jo savininkas - maždaug mano metų vyrukas, apsitaisęs rusvais marškiniais ir tokios pat spalvos kelnėmis, atsisėdo šalia, sukryžiavo kojas prieš save ir įdėmiai pažvelgė man į akis. Jo batai nebuvo kaustyti, tai mane nuramino. Ramybės nedavė tik įkyriai skvarbios, juodos akys, niauriai dėbsančios į mane iš po tankių antakių.
- Pavėlavai visą valandą, - atkirtau, - aš jau užsipyliau prie šiaurinių vartų. Čia mano desertas. Mergina irgi, o jos aš geruoju neatiduosiu.
- Turėtum dirbti savo darbą, - pasakė jis su giliu įsitikinimu, kad jo lūpomis kalba gryniausia tiesa.
- O tu savo, - atkirtau, - ar nematai, kad...
Pabaigt nesuspėjau, nes kairėje, ant pagalvių prie mano staliuko klestelėjo pilka figūra ir atmetė gobtuvą.
- Ar tu tikrai neapsirikai dėl to kupriaus? - kiek ironiškai paklausė Licera, aiškiai nepažinusi Parvelio agento. Šis išpūtė akis ir jau norėjo pulti ant žemės, tačiau laiku susigriebė.
- J... jūsų didenybe! Ką čia darote? - jau daug tyliau sušvokštė jis, - argi neturėtumėte būti rūmuose?
- Kas tu TOKS? - sutriko princesė.
- Argi neaišku? Parvelio karys, - burbtelėjau, - štai kur tavo darbas, brolau. Turėtum čiupti šitą princesę ir tempti į rūmus, kol ne vėlu. Tuoj čia prasidės blogi dalykai.
- Nedrįsk! - sužaibavo akimis ši.
- Bijau, jūsų didenybe, kad medžiotojo tiesa. Turiu jus iš čia išvesti, - visiškai apsisprendė agentas, kuris, skirtingai nei Čiūra, skrupulų šiuo klausimu neturėjo. - Karalienės įsakymu, jūs turite būti savo menėse...
- Jeigu tu tai padarysi, aš pasistengsiu, kad tave pakartų prie įėjimo! - įtūžo Licera, tačiau greitai jos įtūžis virto neviltimi - juodis apėjo stalą ir tvirtai paėmė ją už rankos, ketindamas pastatyti ant kojų ir išvesti.
- Aš pradėsiu klykti, - staiga persimainė ji, - čia pakankamai garbingų karių, kurie suskubs man į pagalbą!
- O aš galiu padaryti taip, - tyliai pasakė agentas, spausdamas merginos petį. Licera suinkštė, jos kojos pačios išsitiesino, pastatydamos ją. Juodis palietė skausmingą tašką.
- Jeigu priešinsitės, aš padarysiu taip, kad jūs ne tik pati paršliaušite į pilį, bet ir pamiršite viską, - sušnabždėjo jis. - Jau išbandyta ir veikia, jūsų didenybe...

Galbūt Licera dar būtų pasiginčijusi su juo, tačiau staiga patalpą užpildė nematoma siaubo banga, atsklidusi nežinia iš kur.  Jutau, kaip sušyla kaulai  nuo to keisto pojūčio, kaip suspurda širdis ir kraujas ima tvinksėti gyslose sparčiau. Visi rojaus lankytojai beveik vienu metu nutilo, akimis ieškodami savo staigaus ir nesuvokiamo siaubo priežasties.
Agentas paleido didenybę, griebdamasis už ginklo ir dairydamasis į visas puses. Jo veidas,  visas išbalęs ir tirtantis, pasidengė prakaitu.
Princesė drebančiomis rankomis sugriebė po apsiaustu paslėptą rapyrą ir ėmė ją traukti iš makštų, tačiau suspėjo tik iki pusės.
Po akimirkos siaubo pojūtis išaugo dar labiau, visus paversdamas gyvomis statulomis. Aš nesunkiai prisiminiau, kaip tai atrodo - sustingti nuo siaubo. Viduje tarsi imi išgyventi savo baisiausią košmarą, nuo kurio jau nebepabėgsi atsibusdamas. Lieka tik gilus įsitikinimas, kad jeigu nejudėsi, viskas pasibaigs greičiau. Tai užkrečia visą kūną, lyg koks maras.
Pokštelėjo durys, atlapotos grubaus spyrio. Dar prieš prasidedant sustingimui aš apdairiai pasisukau į jų pusę ir sudėjau akutes į labai susirūpinusią išraišką, kad nesukelčiau įtarimo.
Nekviestas svečias niurzgėdamas ir stenėdamas žengė į vidų.

Be jokios abejonės - kuprius. Beveik mano ūgio, apsivilkęs sunkiu, purvinai pilku paltu, kuris ties nugara buvo tiek išsipūtęs, kad ten būtum sutalpinęs dar pusę žmogaus. Jo plaukai buvo neskalbti gal nuo lopšio, barzda ir ūsai neprižiūrėti, susišiaušę ir styrantys į kokias tik nori puses. Virš ūsų kyšojo gumbuota, raudona nosis, o savo ruožtu virš jos - pora mažų akučių, žvitriai besidairančių į rojaus kampelio klientus.
Pažvelgiau į batus ir šiek tiek nusivyliau. Tai buvo ne batai, o kažkokie mokasinai. Nors kas žino, gal kuprius turėjo dvi batų poras? Gal kaustytus kur nors prisėmė vandens ir dabar paliko džiūti?..
Bet daugiausiai įspūdžio sukėlė jo ginklas, palengva svyruojantis kairiojoje - balti, ploni ašmenys, kurių vieną galą apsivijo metalinė gyvatė, o kitas skilo į dvi atšakas, atsilenkusias į skirtingas puses.
Keistasis kardas aiškiai buvo skirtas kapojimui, ne badymui. Laikydamas jį už gyvatės kūno, kuprius artinosi prie vieno iš stalų, kur sėdėjo sustingęs vyras, apsuptas ne mažiau sustabarėjusių gražuolių. Nežinojau, kas jis toks, bet labai tikėjausi, kad Parvelis išsiaiškins.
Atsargiai, kad kuprius nepastebėtų, sugraibiau savo raudono metalo durklą ir padėjau jį ant delno. Ašmenys jau virpėjo, pajutę velnio aurą. Durklas lėtai pasisuko į sieną, kur visiškai nieko nebuvo. Taip ir sustingo. Dievo Odino dovanotas durklas turėjo parodyti man ginklą, kuriuo galėjau nudobti apsireiškusį velnią. Deja, velnias buvo ne visai velnias, o durklas man primigtinai rodė sieną.
Gal jis norėjo pasakyti, jog turiu kuprių stuktelėti į ją?..
Vis dar abejodamas, pakilau ir išsitraukiau savo kovinį peilį, kurio ašmenys buvo pagaminti Severijoje iš aukščiausios kokybės lydinio, kokį tenykščiai tegalėjo sugalvoti.
- Berdatai, šunsnuki! - urgztelėjo kuprius, sustodamas prieš savo taikinį, - šeimininkas siunčia tau labų dienų. Taip pat liepė atsisveikinti už jį. Tai šitas baltas daiktas mano rankoje tą ir padarys.
Kuprius užsimojo labai staigiai, man nespėjus net šūktelėti. Jis perkirto stalą  su visomis lėkštėmis ir stalo įrankiais vienu lengvu smūgiu. Man net pasirodė, kad pats ginklas padarė daugiau, nei šeimininkas iš jo norėjo. Tas daiktas tiesiog turėjo būti užkeiktas.
- Pirma mane, aš irgi noriu! - šūktelėjau, pakeliui ištraukdamas iš vieno sustingusio rankų kardą.
Nustebęs kuprius vos nepakilo į orą nuo išgąstingo stryktelėjimo. Gal ir ginkluotas užkeiktu kardu, bet greičiausiai pernelyg įpratęs, jog visi jo taikiniai nejuda ir nesipriešina.
- Kas tu?!
- Smalsuolis, kurį tu ką tik įžeidei, - sumelavau, - šitas kekšynas mano, o tu įėjai nepasibeldęs. Dar daugiau - tu suskaldei mano geriausią stalą ir įžeidei mano klientą. Vadinasi, tu įžeidei mane jau dukart!
Paisčiau visiškus niekus, kaip tą būtų daręs kuris nors Alibaho žvairys, pernelyg susirūpinęs savo garbe ir ieškojęs bet kokios dingsties kautis.
- Tu žinai, kad dabar teisybė bus to, kuris nugalės, - sumirksėjau, - nagi, pulk!
- Hmmm… - sukrenkštė kuprius, nužiūrinėdamas mane. - Aš gal pirmiau pabaigsiu savo darbą, o tada sudorosiu ir tave.
Jis vėl atsigręžė į vyrą, kurį pavadino Berdatu, pamaigydamas delne metalinę gyvatę. Man nebeliko jokios kitos išeities.

Jis smogė savo kardu pakankamai vikriai, kad atremtų mano „netikėtą“ kirtį.  Ginklas, kurį pasiskolinau, perskilo perpus. Jo smaigalys pralėkė per colį, vos nesusmigdamas  kupriui į kaklą ir nukrito, atsitrenkęs į sieną. Likau su gana trumpu strampu virš rankenos.
- Ha ha, - burbtelėjo kuprius, - dar šoksi - perskrosiu perpus, mažyli.
- Pirmyn, - paraginau jį, dabar imdamas į delną savo peilį. Jo baltas kardas buvo kaip reikiant pavojingas, ką tik teko įsitikinti.  Tačiau kovotojas iš jo buvo nekoks. Kuprius panašėjo į vaiką, gavusį labai linksmą daiktą ir saugomą ypatingos globos. Gali krėsti šunybes ir nieko už tai nebus. Nes niekas nėra toks drąsus, kad pajudėtų ir iškarštų kailį.
Puoliau jį be jokios pompastiškos įžangos, kokios paprastai tikimasi iš dvikovos priešininko. Mano peilis perrėžė jo apsiaustą žemiau šlaunies, kliudydamas koją. Linktelėjau galvą, pajusdamas švelnų oro dvelksmą, tada iš visų jėgų trenkiausi į kuprių visu savo svoriu, nusviesdamas priešininką ant perpildytų stalų, kur jis persivertė per gyvų statulų galvas ir trenkėsi iš pradžių į stalviršį, tada - ant žemės. Garsas buvo toks, lyg kažkas būtų paleidęs kristi glėbį žarsteklių.
Kuprius išleido neįtikėtiną garsą - inkštimą ir urzgimą vienu metu. Jis pakilo baisiausiai vaipydamasis ir iš pykčio nurėžė galvą pirmam pasitaikiusiam. Į orą sušvirkštė kraujo purslai, nutaškydami stalą ir šiek tiek - sukabintus audeklus.
- Kur tavo šeimininkas? - paklausiau artindamasis prie jo. Kuprius irgi žengė artyn, šlubuodamas. Iš jo kojos sunkėsi kraujas.
- Išgraužk!
Jis užsimojo nurėžti galvą dar vienam - šį kartą tai buvo moteris, kurios veide atsispindėjo gyvo siaubo išraiška. Ji jo nematė, stovinčio už nugaros.
Iš visų jėgų švystelėjau svaidomą peilį, taikydamas į priešininko galvą. Šis „vaikas“ buvo ne tiek pavojingas karys, kiek pavojingas niekuo dėtų žmonių žudikas. Jo dvikova buvo visiškai nesąžininga ir man nereikalinga - tuščias bandymas savo veiksmais įbauginti priešininką, kelti siaubą ir abejones. Ne, tikri kovotojai taip neturi kautis...

Nuo smūgio jis apsisuko vilkeliu, paleisdamas iš rankų savo kardą. Vėl nuaidėjo šaižus metalo garsas, bet šį kartą kuprius nebeatsikėlė. Taip ir nurimo, persisukęs ir žvelgiantis į stalo apačią.  Jo kaktoje styrojo peilio rankena.
Baltas kardas staiga pajuodo ir sutirpo, susigerdamas į plyšius grindyse. Neliko net menkiausios dėmės.
O aš sunerimau.

Išgelbėta mergina nė nemanė atgyti ir padėkoti man, kad tebeturi savo galvą. Nė vienas iš jų neatgijo. Kaustanti aura tebetvyrojo patalpoje, nors jos savininkas buvo negyvas.
- Kokio velnio? - suniurnėjau, nužvelgdamas sustingusią publiką. Dabar buvo taip tylu, kad galėjai girdėti žvakių liepsnelių mirgėjimą.
Staiga lavonas suinkštė.
Dėbtelėjau į jį, įtardamas kokius nors burtus. Kuprius vis dar nesirengė atsimerkti, ištraukti peilio iš kaktos ir pulti mane. Ne, jis vis dar gulėjo nejudėdamas.
O jo kupra staiga sujudėjo, ištempdama rūbus. Tarsi ji būtų visai atskira kupriaus dalis. Ji vis tirtėjo ir tirtėjo, dar nesiryždama praplėšti kiauto ir išsiveržti į pasaulį kažkokia nemalonia forma. Lyg negalėtų apsispręsti.
Atsargiai prisiartinau prie keistojo priešininko ir peiliu brūkštelėjau per apsiaustą. Šis prasiskyrė, parodydamas paslėptą stebuklą.
Kuprius visai nebuvo kuprius! Ant lavono nugaros diržais buvo pritvirtintas metalinis narvas, kuriame bruzdėjo mažas, suraišiotas šėtonas. Nežinia, kokiu būdu jį čia taip įkalino. Kuprius nebuvo pakankamai geras kovotojas, kad sugebėtų įveikti net nykštukinį velnią. Jo didžiausias kovos privalumas ir buvo šio mažiuko belaisvio skleidžiama aura.
Pats nykštukinis velnias buvo visas sutaršytas, sumuštas, be vieno rago ir su perlaužta uodega. Jo snukis, sumazgiotas skuduru, vos vos gaudė orą per mažas šnerves, o akys, pasruvusios ašaromis, žvelgė į mane gailiai ir maldaujančiai. Ir nors turėjau gaudyti bei žudyti tokius, kaip jis, šitam nejučia pajutau gailestį. Kas žino, kiek laiko jis taip išbuvo narve, svetimame pasaulyje?
- Pažadėk, kad nepulsi cypauti ir aš atrišiu tau snukį, - pravėriau narvo duris.
Velnias skubiai linktelėjo du kartus. Jis jau suprato, kad pakliuvo į nagus medžiotojui. Negana to, aš jam neakivaizdžiai pasiūliau progą pasiprašyti malonės.
- Nereikia, - giliai įkvėpė belaisvis, laižydamas ilgu liežuvėliu sumuštą snukutį, - aš niekam neprasitarsiu, net neužsiminsiu, kad mačiau tave! Paleisk mane namo!
Aš nieko neatsakiau, guldydamas ant delno durklą. Šis vėl parodė į sieną, bet dabar jau gerokai į šoną. Staiga aš supratau - daiktas, kuriuo buvo galima užmušti velnią, pasiliko kažkur kitame pastate, kur šis ir buvo pagautas. Durklas man rodė, kur turiu eiti.
Perpjoviau narvą laikančius diržus, ištraukiau jį ir prisiartinau su grobiu prie agento bei didenybės.
- Pasakyk Parveliui, kad sulaikytų  ir išklausinėtų Berdatą, - tarstelėjau agentui, - grįšiu, kai sutvarkysiu vieną reikaliuką. O Jūs, didenybe... Jeigu vis dar turite noro, galite eiti man iš paskos. Tačiau prisiminkite, kad jausite šitai nuolat. Toks jau darbas.
Jos veide švytėjo nieko neatsakantis siaubas.
Taip ir palikau juodu ir visą Plačių Ragų Bokšto kompaniją, išgyvenančius savo košmarus.

---

Durklas atvedė mane prie vienos apleistos lūšnos, kokių buvo galima rasti tuzinais prie miesto sienų. Viduje buvo pilna šiukšlių ir voratinklių, šviesos netrūko. Saulė linksmai švietė pro visas stogo nesuskaičiuojamas skyles.
Durklas pasisuko į vienintelė daiktą šioje skylėje ir sustingo.
Tai buvo sena, surūdijusi alyvos lempa. Kuokinių tipo ginklas, nes neturėjo visiškai jokių ašmenų. Tokia tik per galvą tvoti, kad smegenys iškristų.
- Aš niekam nesakyyy-yysiu, - tebežliumbė velnias, snargliuodamasis ir taškydamasis tuo geru į visas puses. Beveik visą kelią jis maldavo, kad paleisčiau.
- Gerai, dabar pasikalbėsime, - pravėriau burną. - Beje, paleisti tavęs negaliu. Galbūt tu iš tiesų savo vyriausiajam nesakysi - kas tave žino... Tačiau anksčiau ar vėliau tu mirsi, o tavo siela pateks į jo skrandį. Tada jis viską tikrai sužinos. Man to visai nereikia.
Nykštukas šniurkštelėjo ir ėmė žliumbti balsu.
- Pats ėjai čionai tikrai ne su gerais ketinimais, - sumurmėjau, - ketinai kažką tempti pragaran, ar ne? Bet kažkam įkliuvai pats. Pasakyk, kas tave sugavo? Dar vienas velnių medžiotojas?
- Jis buvo mūsiškis! - kūkčiojo velnias, - sumautas gigantas. Laukė manęs čionai, lyg žinodamas. Iš karto sulamdė šonus ir į narvą... Niekas manęs nemyli! Beee-eee!
- Tave sugavo kitas velnias? - perklausiau po trumpos pauzės. Buvau gerokai nustebęs.
- Esu niekam nereikalingas!.. Visi nori primušt!
- Papasakok man viską, - paprašiau jo, - ir niekas daugiau tavęs nebemuš, pažadu. Ar tas velnias liko čia? Jis kur nors mieste?
- Tu mane paleisi, tikrai??? - ilgas liežuvis net nukaro iš džiaugsmo, tačiau aš neatsakiau, primigtinai spausdamas belaisvį atsakyti į mano klausimą.
- Nežinau, kur jis, - galop nusileido velnias, - aš visą laiką buvau narve, po dangalu. Girdėjau tik balsus ir kalbas, o kalbų aš neprisimenu. Kažkas apie žudynes, kažkas apie pilis... Nepamenu. Atmintis mano nekokia.
- O vardai?
- Mane vadina Uguru, bet... tu greičiausiai ne mano vardo klausei, ar ne?.. Ne, aš kitų vardų nežinau, velnio atmintis labai trumpa ir prasta. Kada mane atriši? Kanopos jau mėnesį nevalytos...
Jis staiga ėmė murmėti po nosimi, kurdamas artimiausios savaitės planus. Tarsi jo galvoje būtų trūkusi gyslelė. Uguru greičiausiai buvo pakvaišęs jau seniau.

Nukabinau žibintą ir iškračiau velnią iš narvo. Jis ėmė raitytis, ketindamas apsiversti ant nugaros, jo sulaužyta uodega vilkosi grindimis visa bejėgė. Atsivėdėjau ir smogiau į galvą nelaukdamas, kol jis atsisuks.
Šėtono galva sutrupėjo, išbarstydama smegenis po patalpą.
Žibintas sulūžo visiškai, atlikdamas savo darbą. Nušveičiau į kampą jo liekanas ir liūdnai stebėjau, kaip mažiuko liekanos tirpsta rūgštyse. Man jo visgi buvo gaila. Prastos emocijos kaip velnių medžiotojui, tikrai neleistinos...

---

Kekšyne jau knibždėjo Parvelio žmonės. Netgi pats patarėjas čia buvo, jis kaip tik kalbėjosi su savo agentu, kai aš įžengiau pro duris, neradęs Čiūros ten, kur palikau. Žudiką ir prievartautoją radau viduje, geriantį prie vieno iš stalų. Kekšyno klientai buvo išsibėgioję ar išvaikyti, tad jam niekas netrukdė.
- Kur velnias? - kaipmat pastebėjo mane budrusis Parvelis.
- Negyvas. O kur didenybė?
- Sidabriniame narvelyje, kur ir priklauso būti. Pažadu, kad daugiau...
- Pala, - numojau ranka, nutraukdamas jo bet kokius pažadus, - nereikia. Ar ji buvo labai išsigandusi?
- Pats žinai. Kas nebūna po to, kai velnią pamato?
- Atsiranda vienas kitas... - sumurmėjau patenkintas. - Gerai. Ar jau prakalbinai tą... na šitą... Berdatą, kurį kuprius medžiojo?
- Berdatas tardymų kameroje, - pritilo Parvelis, - būtų geriau, jeigu pasikalbėtume apie tai kitur. Pasiimk savo Čiūrą. Mes suradome Temilės pėdsakus.
Jis švilptelėjo agentui, nekantraudamas grįžti į savo rojaus kampelį - tardymų kamerą, kur nelauktai išaiškėdavo daugybė paslapčių. O aš vieną paslaptį jau ir taip žinojau - kažkur mieste bastosi dar vienas velnias. Šį kartą daug didesnis ir piktesnis nei tas neūžauga aplamdytais šonais.

Ir man reikėjo pamiegoti. Jaučiau, kad šitą istorijos dalį tikrai užsidirbau.