Rašto žodis

Iš demoniškų paskatų pakyla raidės.
Šaltom birželio ūkanom
Ir srovėmis čiurlenimo rasoto smėlio
Pavirsta spiegiančiom šviesom.

Išplėštas blogis tiesia ranka
Iš juodumoj akių paskendusių trynių.
Į nemaldaujamą visuomenės bendriją
Kur taip tylu, kur viskas pamiršta visų.

O karo lobiais tampa žmonės
Garsiom rašytojų plunksnelėm patikėję
Ir dūlančiai minčių fortūnai nusileidę
Kad tik jau nieks nedrumstų smegenų.

Ir buitinis viešumas tampa aiškiu,
Kai meno kalbos virsta patalais,
Nes jokio talento, vien paikas lūkestis
Keliauja visuomenės rašto struktūromis.