Laido liežuviais
Vakarinės pašvaistės vilioklės,
Glaudžiasi vyno ir glamonių
prailgę
ir tie, kurie ištroškę.
Paskubomis savęs link,
Unisonu žvaigždės prabyla-
Atiduoda pakvaišusio pasaulio duoklę,
milijonus išmuša šaltas prakaitas-
giliu atodūsiu palydimas
paskutinis vidurvasario atokvėpis.
Kaip keista ieškot savęs kitų akyse,
O kasdienėse lenktynėse
Pamesti pėdsakus neataušusius.
Bet ne tai
ir dar kartą ne tai.. mums šnekama-
Atspindžio idėja
ištirpsta tyliame švilpime
ir pirmuose rasos lašeliuose.
Kažkur pražydo vienintelis paparčio žiedas...
Kažkur pakilo pirmoji mintis.
baltas tik sekundę
<... > trūksta teksto dalies, bičiuliai <... > trūksta.