Aš esu legenda. New version

... jis įsėdo į savo mašiną ir nurūko baigiančia žolynais užželti autostrada...

Tai buvo viena diena. Be „vakar“ ir „rytoj“. Tarsi LEGO kaladėlė, pamesta ir užnešta žemių po sutrešusiu suolu.
Jis grįžo ten, kur viskas prasidėjo ir kur turėjo viskas baigtis.
Būtent šalia autostrados augančio medžio drevėje jis rado raktą nuo žmonių sielų. Tik akimirka ir jis galėjo išlaisvinti visų žmonių mintis, numesti jų gėdos šarvus ir duoti laisvę besidraskantiems viduje troškimų žvėrims...
Jis pasuko raktą.
Jis nežinojo, ką daro.
Jis buvo savimi ir tai jį išgelbėjo.

Dabar jis grįžo prie medžio. Autostradoje, beveik užneštoje smėlio, siautė pašėlusios vėjo pėdos.
Jis įdėjo raktą atgal į drevę. Medis nykiai sušiureno senų lapų melodiją ir nurimo.
Jo mašinos variklis dusliai niurnėjo lyg nuobodžiaujantis bambeklis, priekaištaudamas spengiančiai tylai.

... jis atsiduso, įsėdo į mašiną ir nurūko gamtos delnu pridengta autostrada...