Prasmirdus gėlė

Tavęs aš geidžiu balčiausias žiedeli manasis
tu toks mielas man vienas naftalinu prasmirdęs.
Mielasis dovanok man dar vieną nuodingąją dozę.
Tavojo vieno išspjautam rūke paskęsti aš noriu.

Kiek daug bitučių tavam glėbį mirė.
Na bent jau taip rašo spauda...
O dar kiek uodelių atsitrenkę į tavą kamieną subliuško...
Bet mielesnė kita man tavoji maniera
na ta gi, kur skatina liepą nudžiūti.
Oi kiek daug vabalėlių tavo žie-žie-žie-žiedolaidžiais rieda
oi kiek daug kirminų (kirmgraužų?!) jie palieka.

Tavo žiedlapiai vilioja kiekvieną
kuris užmiršta atsakomybę už varputį
taip-po-gi ne vieną.
O tavo kamienas saldžiausias taip gundo,
jis kaip strėlė perskrodžią ne... tiktais mane.
Jis tarytum tie dievo stulpai apsprendžia likimą
tarytum šviežiai išaštrinta giljotina pasiruošusi kirsti.

O tavo gyslomis teka kraujas
toks sultingas ir šviežias
kuris pribaigia žolę kiekvieną.
Meilę mano mano kodėl tos tavo šaknys taip žaloja žmonijos gimtinę
Mielais tave aš vartodamas noriu save sunaikinti.