galima išsiurbti iš manęs galimybes
tikėjimą
norus
svajones
bet aš vis tiek būsiu
siaubama pragaištingų gaisrų
savo viduje
niokojama savo pačios
svajonių ir baimių
atėmus iš manęs orą
liks vanduo
kraujas
ir muzika
tik šitaip aš ir vis būsiu
greit mirštančiom lapkričio snaigėm
taip ir niekad
nemeldusiom gruodo