Tamsos šmėkla

Nubusiu aš rytą saulėtą,
Supratusi kuom aš gimiau.
Kad vientiktai šmėkla kaulėta
Išliko, kai tik aš miriau.

Nei meilės, nei laimės pažinti nespėjus,
Ir taip greit viena pragaran nugarmėjus,
Aš vis vien išlikau savim ir tikėjaus,
Kad vėl busi šalia net man mirktelt nespėjus.

Bet beviltišką viltį savy branginau,
Ir veltui tą meilę širdy rusenau,
Nes visą tą laiką tavy meilė rūdijo,
Ir tavo širdis šmėklos prisibijo.

Dabar klajoju viena aš nakties tylumoj,
Be laimės, be meilės pievų gilumoj.
Ir sutikti tave aš taip baisiai bijau,
Ir liūdnąsias mintis nuo savęs aš vijau.

Bet pamiršti tavęs man laikas nepadėjo,
Jis stengės padėt, bet tiktais nusidėjo.
Ir kai rytą saulėtą dingstu šviesoje,
Mano mintys išlieka nakties gilumoje.

Ir nelemta man rasti kelio pas tave,
Nes tu jau seniai pamiršai apie mane.
Tad beviltiška šmėkla išnyksta dienos šviesoje,
Ir nustoja vaidentis nakties tamsoje.