Iš augalo gyvenimo ir mirties

Mano veido geltonis švietė iš
tamsaus būdvardžių debesies,
tačiau jūs atsigręžėte atgal ir tarėte:
geltonas žiedas sutepė baltas įkapes.

Dabar, kai vėdrynai išrengti ir pašiaušti,
jau galėčiau sakyti, jog augalas
nemato skirtumo tarp to, ką gyrėte
ir peikėte. Senų išminčių burnos
ilgainiui man vis dažniau primindavo
kitas, slaptas raukšles, akys – žvakę,
degančią iš abiejų galų.

Kas gyvas, brūkštelim šešėlį
ant šviesių įkapių, nusimetam seną kailį
ir išmintį ant baltų, gurgždančių paklodžių.
Vienintelė priebėga mums – slėgimas,
kuriam priešinamės. Priedainis –
meistriškas spjaudymas į orą, jis mums
padeda išgyventi. Visada jutau, kas mus
vienija: mus plakantys vėjo sparnai,
nugaras tiesinanti vandens spyruoklė,
bendras laidotuvių svambalas priešaky.
Putos ir purslai, purslai ir putos.

Visą amžių šaknimis tyriau tas įkapes.
Meilės poza, raidės nuobodis,
man visada buvo aimanos poza,
zigzago smaigalys arba baigtis,
užspringus angelo plunksnele,
sidabriniu „č“ paukšteliu
senos „c“ jaunaties draugijoje.
Ne dabar.

Dabar? Mūsų veislę apakino šviesa,
atšokusi nuo kitos monetos, mus
smaugia mūsų pačių vaisiai.