Praeities žaizdos

Tartum peilis į sirdį smigo žodžiai pikti,
Tavo lupom jie buvo nekaltai ištarti.
Ir kai srūti krauju pradejo mano širdis,
Prieš akis man iškilo netikėta lemtis.
Jie nužūdė tą meilę, kuri degė širdy,
Užgesino ugnelę, kurią rusenai tu many.
Ir neliko to jausmo kurį aš branginau,
Ir užgeso ugnelė, kurią širdy rusenau.
Tačiau žaizdos užgys ir liks tik randai,
O tu vis gaivint mūsų meilę bandai.
Bet viskas jau baigta, tas jausmas pražuvo.
Nebenoriu kentėti, patirt to, kas jau buvo.
O gyvenimas tesias ir mūsų jis laukia
Ir naujosios meilės mus abu gyvenimui šaukia.
Tad nebukim išdydūs, išskleiskim sparnus,
Ir skriskim, kur laimę patirt lemta mum bus.