Tik paprastutė tragedija

...Ji buvo tokia pati, kaip visos. Gal net (pa)prastesnė. Grožis? Ghmm... Apie ją sakydavo- netradicinio grožio mergina... Arba išvis nieko nesakydavo. Žinoma, ir tokia kaip ji turėjo pliusų. Na, pavyzdžiui, gražiai rengėsi. Ir figūra jos buvo nebloga. Gležni pečiai, daili krūtinė, skruzdėlytės liemuo, vynuogės skiltelių formos užpakaliukas... Na gerai, gerai, gana, nes pamanysit, jog aš mylėjau moteris. Taip nėra... atsiprašau, nebuvo. Jis... Jis buvo kitoks. Turėjo kažką tokio. Nenuspėjamo, slepiamo, bet taip viliojančio. Iki šiol jo nesupratau. Bet... Aš vis pagaudavau save valandėlėmis, kai buvau į jį įklimpusi iki kaklo. Klimpstu, klimpstu... Atsiprašau, kalbėsiu būtuoju laiku. Taigi, aš juos supažindinau. Pati kalta, pasakysite. Bet tada viskas atrodė kitaip. Juk nebuvau kažkokia pabaisa, nuo kurios reiktų bėgti dėl kitos. Apie save es...buvau labai geros nuomonės. Mes trise nuėjome į kavinukę. Ach taip! Juk jie sėdėjo vienas prieš kitą. Buvo proga pasišaudyti akutėmis. O aš daug kalbėjau ir to jų flirto tikriausiai nepastebėjau. Pavežėjome ją iki namų, o vos tik likome dviese, aš paklausiau:
- Na, kaip tau ji?
- Kas? Aaa... Paprasta panelė. Dabar šeimos draugė, taip? O vaikiną turi?
- Ne. Gyvena su tėvais. Mokosi. Juk pasakojau.
- Taip, taip. Įjunk radiją.

Po to laikas ėjo kaip visada. Ta diena... Rodos, viskas buvo taip seniai... Aš grįžau namo pietauti, nusispyriau batelius ir jau ėjau į vonią praustis... Net nebežinau, ar pirmiausiai išgirdau, ar pamačiau TAI. Vadinti daiktus tikraisiais vardais? Gerai, jie mylėjosi. O aš taip ramiai stovėjau tarp durų ir stebėjau jo kojas po jos gašliai siūbuojančiais klubais. Nejaučiu nieko. Tik tuštumą, lyg bedugnę savo mintyse. Perbėgau akimis per išmėtytus rūbus ir pamenu... pamaniau, kad čia virta tikros aistros... Tada visai atvėriau duris ir įžengiau į kambarį. Teištariau "Labas", o ji pašoko, įsisupo į paklodę ir išpūtė akis. Mačiau, kaip jo kūno nubėgo konvulsiški virpuliukai. Jie abu vis dar garsiai alsavo. Tylėjom. Jis pradėjo pirmas. Sakė, kad taip turėjo būti, kad tarp mūsų nieko gero neišeina, kad aš turėčiau suprasti. Papurčiau galvą. Nenoriu suprasti. Negaliu. Man svaigo galva. Žengiau žingsnį atatupsta ir atsirėmiau į palangę. Turėjau suprasti, kad už užtrauktų užuolaidų - plačiai atvertas langas. Bet buvau lyg kitame pasaulyje. Mintys lakstė iš vieno pusrutulio į kitą... Žengiau dar žingsnį ir paslydau... Po velnių, daugiau neatsimenu nieko. Ak, atsiprašau, nebesikeiksiu. Nors... pamenu, kaip kritau... rodos, taip ilgai ilgai... minkštai... Nežinau nežinau... Po to atsidūriau čia... Kiek laiko mes jau kalbamės? Mūsų laiku būtų 9 valandos? Mmm... nejaugi tik tiek truko visa mano gyvenimo istorija?
Gerai, gerai... galiu patylėti.

-Rojus į kairę. Bet... Jei sugalvosite grįžti... Jūs dar jauna, jums dar ne laikas. Mes nepasiruošę jūsų atėjimui. Galite grįžti į pasaulį. Tik neišsigąskite baltos spalvos. Jūs ligonėje, jums koma.
- Grįžti? Nėra dėl ko ir pas ką... Nebeturiu jėgų... Kai pagalvoju, mano gyvenimas buvo... Nei šis, nei tas... O jei aš tikėjau į Budą?
- Buda į dešinę, jei norite atgimti, kreipkitės į registratūrą. Pas mus dabar didelė eilė.

Negrįžau... O galėjau. Niekada nebūna per vėlu.