Nelaiku, nevietoje, ne tie

-A2
-Pro šalį. E8.
-Mina!
-Šūdas… Gal pakaks?
Sebastjanas, juodbruvas ilgšis garbanotais plaukais ir vešlia barzda, numetė ant stalo pieštuką ir nusižiovavo atmesdamas rankas atgalios. Prisimerkęs pažvelgė į greta sėdintį Balibagičių ir pasakė:
- Tu neturi sistemos, todėl ir pralaimi.
- Aš neturiu sėkmės, - suniurzgė Balibagičius, - man stinga entuziazmo ir pjauna nuobodulys. Kiek liko iki transliacijos?
Sebastianas žvilgtelėjo į savo “monitorių”. Mažas kambarėlis, kuriame vos išsiteko dvi sukamos kėdės, du pultai, kavos aparatas, sudedama kelioninė lovelė ir dušo kabina, buvo aprūpintas aukščiausios klasės holografinėmis vaizdo atkūrimo sistemomis, užimančiomis dvi sienas. Operatoriai, priversti praleisti K2 viršukalnėje ilgas budėjimo valandas, nepagarbiai vadino jas tiesiog monitoriais. Sebastjano sistema vaizdavo iki gyvo kaulo įgrisusias trimates orbitinio konverterio “Aldebaranas 3“ stiprintuvų sekcijas. Visos keturios sekcijos, prifarširuotos „monitoriuje“ įvairiaspalvių indikatorių, bylojo apie visišką „Aldebarano 3” pasirengimą teleportuoti dar vieną eksperimentinę kirstukų populiaciją.
- Keturiolika minučių. Klausyk Balibagai, o kodėl kirstukai?
- Aš ne Balibagas, - nepatenkintas atsakė Balibagičius.
- Kodėl kirstukai, Balibagičiau? - pabrėždamas galūnę paklausė Sebastjanas.
- Kvaileliu apsimeti, - toliau prastą nuotaiką spinduliavo Balibagičius. Jis nepatenkintas savo monitoriuje stebėjo, kaip dešimt smarkiai padidintų kirstukų, padabintų temperatūros, svorio, kraujotakos ir virškinimo sistemų indikatoriais, zyliojo teleportacijos kameroje. Graužikai ką tik buvo prisiėdę sliekų ir jų svoris, toks svarbus eksperimentui, buvo dvigubai didesnis už įprastinį.
- Andersenas sako, kad …, - slėpdamas šypseną tęsė Sebastjanas, bet Balibagičius, pasisukęs visu savo masyviu, kone centnerį gyvo svorio talpinančiu kūnu, grėsmingai pasviro į jo pusę.
- Andersenas gali susikišti savo kvailas istorijas į savo liesą užpakalį. Kirstukai buvo ne mano idėja ir tai neturi nieko bendro su mano dieta. Aišku? – susierzinęs išbėrė Balibagičius.
- Aišku, aišku…Beje, Andersenas šiandien budi Ciolkovskyje, - suokalbiškai mirktelėjęs atsakė Sebastjanas.

Balibagičius, išvirtusiomis kaip vėžio akimis, įsispitrijo į Sebastjaną. Jo lūpos virptelėjo, išsikreipė į piktdžiugišką šypseną:
- Neišduosi?
- Mes juk partneriai, Balibagai, - paplekšnojo per kelią Balibagičiui Sebastjanas, - leidžiu tau parinkti paklaidos dydį.
Balibagičius šį kartą neprieštaravo pavadintas Balibagu ir pasikasė dvigubą pagurklį. Kelias akimirkas dvejojo, po to abejodamas paklausė:
- Trys šimtosios?
Sebastjanas kostelėjo:
- Pašėlai. Juk visas kirstukas nukeliaus velniai žino kur! Su tokia paklaida net Andersenas įtars, kad mes prikišom nagus. Daugiausiai viena šimtoji, mums reikia, kad visi kirstukai nukeliautų į Ciolkovskį. Gali kuris nors nukeliauti be galvos, bet į Ciolkovskį – trūks plyš.
- Šimtas vienas.
Sebastjanas sukikeno. Šimtas vienas buvo pagarsėjusi Anderseno pravardė. Sebastjanas linktelėjo, pasisuko į savo pultą ir ištiesęs ranką į „monitorių“ paglostė stiprintuvų atvaizdus. Indikatoriai nežymiai pasislinko. Paklaidų įrašus, kaip jau buvo įprasta, užtušuos pamainos pabaigoje. Anderseno pamaina bus sugadinta, o Sebastjanui nereikės kęsti Balibagičiaus melancholijos. Vis vien eksperimentinė projekto fazė tęsis dar metus, todėl koks šiandien skirtumas – kirstukas šen, ar kirstukas ten. Kada nors vis vien pavyks teleportuoti sėkmingai.

Po penkiolikos minučių, saldžiai pasirąžęs, Sebastjanas atsistojo ir pasisuko į lovą. Buvo jo eilė nusnūsti, tačiau taip lovos ir nepasiekė. Grindimis perbėgo virpesys, suskimbčiojo namelio stiklai. Sebastjanas nustebęs sustojo ir pažvelgė į Balibagičių. Bet tas lygiai taip pat nustebęs žiūrėjo į kolegą. O po akimirkos į langą tvykstelėjo akinamai balta šviesa. Operatoriai pastėrę užsimerkė, tačiau iš karto šviesos intensyvumas pradėjo slopti. Pirmasis atsitokėjo Sebastjanas ir nerangiai peržengęs lovą, prisimerkęs pažiūrėjo per langą.
- Kas ten? Nauja pamaina? – šluostydamasis ištryškusias ašaras paklausė Balibagičius. Tačiau net naktį huverių šviesos nebūna tokios ryškios
Sebastjanas tylėjo.
- Ką ten pamatei? – pakartojo klausimą Balibagičius. Bet vietoj atsakymo Sebastjanas, išpūtęs akis atsisuko į jį ir nerišliai vapėdamas pirštu parodė į langą.
- Kas ten po velniais? Skraidanti lėkštė, kad žado netekai? – susierzino Balibagičius. Sebastjanas, vis dar negalėdamas ištarti nė žodžio, linktelėjo galvą.

Vėliau abu negalėjo prisiminti, kaip atsidūrė lauke. K2 supo nebūdingai rami ir skaidri naktis. Žvaigždėtame dangaus fone, šalia stoties, pusnyje, balta šviesa pulsavo ne ką už žmogų aukštesnis, kiaušinio formos daiktas. Abu operatoriai nedrįsdami atsitraukti nuo durų, nejausdami geliančio šalčio, žiūrėjo į atvykėlį. Vėlesni įvykiai tilpo maždaug į penkių minučių atkarpą. Nuo kiaušinio atsiskyrė ta pačia balta šviesa tviskančios kelios sferos ir akimirksniu apsupo abu vyriškius. Paklaikę iš nuostabos jie spėjo pastebėti, kad sferose plūduriuoja kažkokios žalsvos būtybės, kurių forma nuolatos keitėsi. Sferos cypčiojo, švelniai švilpavo pustoniais ir nė akimirkai nesustodamos šokčiojo aplink. Staiga visos vienu metu sucypė aiškiai ir suprantamai:
- Ar Agrafranas atskrido?
Sebastjano smegenys atliko dvigubą salto. Jis nevalingai ištiesė ranką, bet tuo pat metu suprato, kad bando kažką pasakyti, ir ranka, suteikdama pirmenybę liežuviui, nusviro žemyn. Tačiau po visų šių manipuliacijų viskas, ką sugebėjo išspausti, buvo pratisas ir nerišlus „Eeeee…“. Pastangos akivaizdžiai nepadarė įspūdžio atvykėliams ir sferos dar greičiau pradėjo suktis aplinkui:
- Kas tau, aborigene, ar nesupratai klausimo? A-G-R-A-F-R-A-N-A-S. Jis čia jau buvo ar ne?
- Nnnnn…, - sumykė Balibagičius.
- Vyručiai, mes pirmi!!, - sucypė sferos. Jos metėsi atgal prie kiaušinio, išnyko jo viduje, o pastarasis šovė į dangų palikdamas sniege kažkokį pulsuojantį diską.

Dar po kelių akimirkų iš dangaus, kriokdamas nukrito juodas kubas, išskleidė į šonus dvi sienas ir išspjovė lauk porą beformių juodų dėmių. Šios, skleisdamos tokį kvapą, kad Sebastjanas su su Balibagičium žiaugtelėjo, akimirksniu apsiautė abu vyrus. Smegenis pasiekė gergždžiantis klyksmas:
- Velniava, tie šokinėjantys suskiai čia jau buvo. Mesk ženklą, skrendam!
Operatorius apipylė dvokiančio, gleivėto skysčio banga, kubas užtrenkė sienas ir riaugtelėjęs šovė į dangų.

Realybės jausmas Sebastjaną su Balibagičium galutinai apleido, kai per kitas kelias minutes vienas po kito nusileido dar keli aparatai, juos iškoneveikė protu nesuvokiamų formų ir kvapų būtybės ir palikusios šalia stoties keisčiausių pavidalų dovanas vėl išnyko juodame danguje.

Paskutinis nusileido aparatas, kurį pamatęs Sebastjanas tik nurijo gumulą gerklėje. Jis kolekcionavo kosminių laivų modelius, pradedant „Sojuz“ raketomis- nešėjais ir baigiant visai neseniai pradėjusių tarp žemės ir mėnulio kursuoti lainerių. Todėl daugkartinio pilotuojamo, praeito šimtmečio pabaigos orbitinio aparato pasirodymas buvo atgaiva akims. Tačiau tuo palengvėjimas ir baigėsi. Iš aparato išriedėjo gauruotas, dviejų metrų skersmens rutulys, pasipuošęs tuzinu čiuptuvų ir straublių, ir pratisai sutrimitavo. Kaip ir anksčiau, tik po kurio laiko garsų kakofonija virto suprantamais žodžiais:
- Čia jūs paleidote trasos žymeklio signalą šimtas pirmame dažnyje ne pagal grafiką?
Balibagičius papurtė galvą, o tuo pat metu Sebastjanas linktelėjo. Vienas straublys subaubė:
- Storulis meluoja, čia jų darbas!
- Pašalinti! – suklykė kitas straublys ir išsitempė link Balibagičiaus. Balibagičius cyptelėjo ir pasitraukė atatupstas.
- Palaukit, aš patikrinau, šita planeta iš viso nepažymėta trasoje, - sutrimitavo daugybiniu asmenybių susidvejinimu sergantis rutulys. Tuzinas straublių piktai sušurmuliavo, kol didžiausias iš visų galų gale įvedė tvarką reikalaudamas asmeniškai atsakingo už visą šitą velniavą. Triukšmas kuriam laikui nutilo, ir nedrąsus balselis iš užpakalinės rutulio pusės cyptelėjo:
- Netiesa, šita planeta pažymėta…
- Bet ne šitam etape! – piktai subaubė nedidelis, ryškiais žiedais pasipuošęs straubliukas
- Ne šitam tūkstantmetyje! – antrino kitas.
- Ir ne aborigenų valdoma! – piktinosi trečias.
- Etapą panaikinsim, - galų gale priėmė sprendimą didžiausias straublys, - o ką darom su aborigenais?
- Velniop, jie net nesupranta, kad sugadino amžiaus etapą. Kas galėjo pagalvoti, kad Agrafranas taip netikėtai pralaimės? Et, nevykėliai…

Straubliai liūdnai sutrimitavo, rutulys šoktelėjo, įsirito atgal į laivą. Kai K2 viršukalnėje grįžo tyla ir ramybė, Sebastjanas atsikvošėjęs tyliai ištarė:
- Balibagai, jeigu tu kada nors man dar priminsi Anderseno pravardę, aš tau nebe partneris.
- Eime praustis, - trūkinėjančiu balsu atsakė Balibagičius