Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Apsvaigau. Vaizdas aplink mane po truputi pradeda suktis, akys apsiblaususios ir kūnas pasidaro vangus. Nerangiai nuslenku link miegamojo. Gert malonu, bet tas jausmas, kai nuo nekalto alaus tampu kaip guminė labai erzina.
Rytas. O dievai, kaip aš nekečiu pagiringų rytų, o dar mintis, kad reiks eit į darbą, kur teks išsivėpti amerikietiška šypsena tom pižoniškom bobom, man raižo galvą…
Kur jis? Negi negrįžo? Taip, kaip labiausiai jo reik, tai jo nėra…Nieko naujo.
Sukandus dantis nueinu į virtuvę, atsidarius spintelę ieškau “Citramon”. Nerandu…Suradus paskutinę “Aspirino” tabletę praryju net neužsigerdama.. Į maistą net negaliu pažiūrėt, nes pykina. Reik rengtis ir skubėt. Iš spintos išsitraukiu tamsias klasikines kelnes ir juoda golfą, kad mažiau šiandien į mane kryptų akių. Paskubomis nužingsniuoju į vonia praustis ir dažytis.
Pudros privalumus labai įvertinu tokiais rytais, nes paslepia sunkaus ryto padovanotus defektus, o ryškesnis lūpdažis nukreipia dėmesį nuo akių. Odė kosmetikos pramonėj! Šita gudrybe ir vyrai galėtų naudotis, jiems dažniau to prireikia.
Greit apsiaunu batus, apsivelku paltą, pasiimu rankinuką, mobilų telefoną, raktus, skėti, jei lytų, ir išbėgu.
Gal reiktų teises išsilaikyt? Tada galėčiau ilgiau pamiegot, nereikėtų klausytis pensininkų pokalbių apie valdininkus ir šiaip nebūčiau stumdoma. Nervina. Nervina šį ryta viskas. Tiek apsiniaukęs dangus, tiek žmonės gatvėse, tiek triukšmas…Nereikėjo vakar gert to alaus. Aš net save nervinu su tokiu skeptiškumu.
Įsiveržiu, vos nenugriūnu ant žemės, į parduotuvę. Visų ponių ir pardavėjų dėmesys į mane. Aš tik išspaudžiu kvailelės šypsena ir nueinu į tarnybines patalpas persirengt.
Skubu kiek galėdama, nes žinau, jog pavėlavau ir negana to dar su trenksmais atėjau. Prie manęs prieina parduotuvės direktorė Asta. Šiaip ji sukalbama ir ne vien simpatiška, bet ir turi galvelėj protelio tik va, kad su salės žiūrkelėmis bendrauja tai aš jai dedu, šiokį tokį, minusą. Ji prabyla savo vaikišku balseliu:
- Paulina, pažadėk, kad pasistengsi, kad daugiau to nepasikartotų.
- Ko nepasikartotų?, - aš kartais apsimetu nieko nesuprantanti, kad pritapčiau prie jų.
- Na, tas dažnas tavo vėlavimas, o negana to, jog šiandien pavėlavai, tai dar su triukšmu. Tai kaip tu nori sutart su visom, jei šitaip elgies? Tu man patinki, todėl apsimetu, jog nepastebiu tavo vėlavimų, bet šiandien….
- Aš pasistengsiu., - norėjau jos atsikratyt.
- Šaunu, nes visai nenorėčiau tavęs atleist.
Ji jau išeidinėjo, o aš panosei suburbėjau:
- Nespėsi, aš pati greičiau išeisiu…
Nemėgstu tokių pokalbių, bet ne todėl, kad aš jaučiausi pažeminta, nesmagiai. Man nepatinka, kai iš pačio ryto tau rėžia kažkokius marazmus iš kurių nei naudos, nei prasmės. Aš nuo pirmos darbo dienos vėlavau ir vėluosiu, nes nemoku kitaip, o gal ir nenoriu mokėt.
Einu į man paskirta salės kampą. Atidarau dėžes ir pradedu dėlioti naujas prekes.
Kaip man patinka šitas kampas, vyrų skyrius. Jie visada ateina į parduotuvę su konkrečiais norais, o kartais net detalė į detalę atpasakoja ko jiems reik. Žavi jie mane tokiu racionaliu protu. O be to, šitame skyriuje galima užmegzti naujų pažinčių. Vieną kartą man neišėjo atsispirti pasiūlymui pavakarieniaut. Jis buvo vardu Kajus. Jis pakerėjo savo žaliomis spindinčiomis akimis ir šelmiška šypsena, o vėliau ir mandagumu, gerumu ir užsidegimu kuo daugiau iš gyvenimo pasiimt, o dar vėliau ir lovoj… Nežinau kiek Kajui buvo metų, nes man tai mažiausiai rūpėjo. Vaikinui sakiau, kad man reik viršvalandžius dirbt, kad reik važiuot užsakymus paimt ir taip tęsiau savo nuotykį. Gaila, bet kaip greit prasidėjo romanas taip ir greit baigėsi. Tiesiog supratau, kad nėra prasmės toliau išdykauti kaip paaugliam, nes Kajus pradėjo reikalauti iš manęs to, ko negalėjau duot- meilės.
Prie manęs prieina garbaus amžiaus vyras, jo veidas išduoda, kad jaunystėj ne viena dėl jo mirė. Taip, kad daugiau parduočiau ir išlaikyčiau geriausios pardavėjos statusą  aš flirtuoju su vyrais, kuriuos aptarnauju. Manau, kad daug jų galima nužudyt moteriškais kerais. Aš paaštrinu liežuvį:
- Gal padėt išsirinkti? Ar surasti?
- Aš ieškau raudonų marškinių ir prancūziško stiliaus skarelės.
Man kojos pradėjo virpėt nuo jo balso. Branda, graži branda vilioja…
- Štai ten, po kaire Jūs rasite marškinius, o skarelių deja, bet neturim.
Jis nusišypsojo. Išgaravo bet kokie galvos skausmai.
Pro kabinos kampelį stebėjau jį. Jo kūnas nesuvytęs, o ant rankos nuo riešo kylančia aukštyn tatuiruotė. Staiga susigėdau. Žiūriu į jį kaip jauna mergaitė susižavėjusi paaugliu. Mintyse duodu sau antausį.
  Pagaliau darbo diena baigta. Šiandien pavargau  nors darbo nebuvo per daugiausiai, bet tikriausiai, todėl kad ne kokios formos dar po vakar.
Nutariau pasivaikščiot. Žygiavau gatvėmis ir dairiausi ką siūlo žmonėms vitrinos, kaip žmonės atrodo ir nieko nemąsčiau…Staiga išgirdau kreipimas į mane:
-Labas Paulina
Atsisukus pamačiau tą, mielą veidą, kuris dažnai buvo šalia. Tai Mija. Bohemos žmogus. Kaip dažniausiai nurauta, rankos pilnos lapų, o ant suknelės atlopo like dažai …
- O! Labas Mija, - stengiausi pasakyti su didžiausiomis emocijom, bet man sunkiai sekės.
- Kur žygiuoji? Šimtas metų tavęs nemačiau, kokia pasikeitus…
- Ai, nutariau pasivaikščiot. Pasikeitus? Tai, kad nelabai…Na, bet žinant kiek laiko nesimatėm tai gal.
- Gal turi laiko ir nori nueit kur arbatos?
- Na, gerai, nelabai skubu, - kur aš skubėsiu, kai namie vis tiek nieko gero neveikčiau. 
Mes nutarėm užsukti į retro barą, kur seniau dažnai sėdėdavome. Manau šitas baras vienintelis likęs iš tų laikų.
-Papasakok ką veiki gyvenime. Ar dirbi pagal specialybe? Ar turi vyrą, vaikų?
- Nedirbu pagal specialybe, nes tam reik lėšų, kad galėčiau atidaryt savo dirbtuves. Vaikai, vyras??? Baik, baik…Ar aš atrodau taip blogai?, - bandžiau pašmaikštauti, -o ką tu gyvenime veiki? Šeimą sukūrei?
- Ne ne, tu gerai išsilaikius, bet žinai, per tuos penkis metus galėjo visko įvykti. Aš gyvenu senelių bute, ten prie klinikų. Šeima pradedu mąstyt, kad ne man. Buvau vieną tokį susiradus, bet žinai kaip būna…Nesutapo laukai, - ji nedrąsiai nusišypso
- O taip, žinau. Aš gyvenu su Marku. Gyvenu jo bute.
- Tu? Jo bute? Geras, tu visad sakei, jei ir gyvensi su žmogum tai tik po tavo stogu.
- Žinai, aplinkybės priverčia…, - man net liūdna pasidarė
- Eh…Su nuostalgyja prisimenu mūsų nuotykius. Ypač šypseną kelia prisiminus, kai tavo tėtis vežė mus į Birštoną, į koncertą, nakvojom apleistam name, o vakare tu pasiklydai, nes ėjai ieškoti Tauro, kuris užpyko, kad  mes paslėpėm jo alaus butelį…
- Taip taip, gerai pamenu pasiklydimą miške ir rėkimą ant viso miško: ”Taurai, grįžk. Turiu tavo alaus butelį”.
- Bet kai paskambinai ir ėjom tavęs ieškot, ir radom tai alaus butelys buvo tuščias.
-   O tai kas man beliko? Jau maniau teks miške nakvot. Kam tada lengva buvo, - pradėjau juoktis
Prisiminimai šildė mane ir suteikė jėgų. Norėjosi vėl grįžti į tuos nerūpestingus laikus.
- O tada prisimeni? Kai norėjai perplaukt girta Nemuną ir srovė tave pradėjo nešti?
- Kaip galiu pamiršt. Kai Dainius ir Povilas mane suspėjo pagriebti, nes būčiau kartu su fekalijom išplaukus į plačiuosius vandenis.
Abi pradėjom garsiai juoktis, net barmenai atsisuko.
- Norėčiau vėl tokių nuotykių, nes taip gera buvo nerūpestingai gyventi.
- Aš ir kartais pagalvoju ir mane ima depresija. Noriu tranzuot, nakvot apleistuose namuose arba traukinių stotyje, apsimetinėt blaiva prieš tėvus…, -pajutau kaip susigraudinau
Mija nutilo. Toks pašnekesys leido mums suprasti, kad mes neesam patenkintos dabartimi, tokios kokios esam.
Mes dar valanda dalinomės prisiminimais, mažai kalbėdamos apie dabartį . Aš pažadėjau Mijai parašyt ir vasara, rugpjūčio gale pakeliaut autostopu.
Susitarėm, kad sąskaitą, šį kartą, aš apmokėsiu. Išėjusios iš kavinės apsikabinom atsisveikindamos ir pajutau kaip buvau pasiilgus šio žmogaus.
Ėjau gatve nunarinus galvą, nes buvau su savo mintim, kurios viena kitai prieštaravo, pešėsi kaip mažos mergaitės dėl kastuvėlio, žaisdamos smėlio dėžėj. Staiga iš minčių labirinto išplaukia žodžiai: “Aš principinga kalė, garsiai lojanti, skaudžiai kandanti. Lipu per statomus blokus, iš dievinamų šablonų. ”. Iš kur jie? Ar aš juos sakiau, o gal girdėjau?
Net nepastebėjau kaip priėjau namus. Languose nedegė šviesa, tai reiškia jis dar negrįžo…Atsirakinu duris, įjungiu šviesą ir prisėdu ant sofos. Girdžiu kaip tyla spengia man ausyse lyg priekaištautų, o aš neturiu jėgų įjungti muzikos, taip atsakydama jai į priekaištą. Sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką, o vėliau pastebiu, kad tas taškas tai nuotrauka, kurioje aš su draugais Molėtuose. Pajuntu ašarą ant skruosto. Sukaupus paskutines jėgas atsistoju, prieinu prie muzikinio centro ir leidžiu muzikai užvaldyt namus. Užsimerkiu. Aš jau ne čia…
Mažom pėdutėm šuoliuoju per pakrantę. Pranyko ne senei jaustas liūdesys. Ašaros išdžiuvo ant skruosto, kaip dykumoj išdžiūsta vanduo.
Apsisuku 360 laipsniu ir vėl begu, šokinėju, ir rekiu. Ne aš save valdau, o kažkas kitas, lyg stumtu pirmyn... Pirmyn.. Pirmyn... Aš vėjo ir vandenyno vaike.
Išpūsk, vėjau, tas mintis, kurios vis dar vejas mane! Nuplauk, vandenyne, kūną nuo tų prisilietimų! Išsilaisvinti. Štai ko man reik...
Griūnu ant smėlio. Jis visur: burnoj, akyse, ausyse, plaukuose... Paimu į saujas ir žiūriu kaip jis byra man pro pirštus, o vėjas nešioja kaip dulkes. Eh... dangus toks nuostabus. Žydras su debesėliais, kurie primena gyvūnus. Tas vėjas niekadėjas visus vaiko. Kaip jam nepabosta vadovaut? Bet ant jo pykt negalima . Jis suteikia pagreiti viskam ir gyvenimą padaro įdomesni.
Na ką, laikas vėl bėgt. Užtenka ilsėtis. Pasileidžiu bėgt, netiesia trajaktorija, pakrante kur akys nemato, kur vėjas veja...
Ryte prabudau lovoj. Nesupratau kas įvyko. Aš gulėjau be drabužių ir kambaryje buvo tylu…Į kambarį įėjo jis su padėklu, ant kurio buvo lėkštė su jo firmine kiaušiniene, puodelis su raudona arbata ir gėlė, kuria tikriausiai nuskynė iš kaimynės daržo. Nusišypsojęs prabilo:
- Aš paskambinau į tavo darbą ir pasakiau, kad blogai jauties, todėl į darbą neateisi.
Aš norėjau jam padėkot, apsikabint ir pasakyt koks jis man svarbus, bet negalėjau…Žodžiai strigo gerklėj, jaučiausi kaip suparalyžiuota. Įstengiau tik vergt. Jis pasimetęs paklausė:
- Man gal neit į darbą ir likt su tavim?
  Aš tik jam pažiūrėjau į akis ir to jam užteko, kad suprastų, jog man jo šiandien reik.
Nelipau iš lovos ir nepratariau nei žodžio. Aš kėliau jam nerimą, didžiąją dalį dienos jis pragulėjo lovoj apsikabinęs mane ir ramindamas glostė plaukus, rankas, nugarą…
Aš nesuprantu kas vakar įvyko. Prisimenu tik tiek, kad įjungiau muziką... Kas man negerai? Aš gal išprotėjau? Juk tada jam pavojinga būti su manim, visiem pavojinga…
Vakare jaučiausi geriau. Tik nežinojau kaip jo paklaust dėl vakar, nes matau, jog jis toks pat pasimetęs kaip ir aš. Nedrąsiai ištariu ištariu:
- Aš labai dėkinga tau…, - sunku man vis dar kalbėt, - kad esi šalia. Aš labai atsiprašau.
- Niekis. Pamiršk, viskas gerai. Eh, tu mano raganėle, - stipriai, bet kartu švelniai apkabina mane.
- Tokia jau aš. Su manim nelengva.
Nutariau nekalbėt apie vakar vakarą. Su apkabinimu mes padėjom tašką dviejų dienų pykčiams ir atleidom vienas kitam.
2008-06-19 23:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-20 13:09
Sibiro_haskis
Nu va, perskaičiau. Šiaip man visai patiko, tik va, viena pastabėlė: gal nereikia rašyti apie tokius buitinius dalykus, kaip pokalbis su darbo viršininke. Aš nesakau, rašyti vien apie tai, kas susikoncentruoja į vieną tašką, tai yra, kūrinio idėją yra negerai  ir reikia pridėti kasdieninių akcentų, kad skaitytojas įsijaustų į kūrinio jausmus, bet šiuo atveju, Jūsų kūrinyje, tas pokalbis iškrito iš konteksto, tai yra, atitolino skaitytoją nuo kūrinio minties.
Bet šiaip viskas ganėtinai neblogai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą