Mama, nepalik manęs!

Tyla. Trijų kambarių bute spengia ausyse.
Prieš gerą pusmetį mama pranešė, kad po savaitės išvyks į užsienį uždarbiauti. Teisinosi neturinti darbo, o reikia išlaikyti butą ir ją: tėvas paliko jas prieš pusantrų metų, o apie dukros lankymą ar pagalbą net negalvoja. Tuomet, kai gyveno visi trys, namuose nieko netrūko. Tėtis uždirbdavo pakankamai, tad motina nesuko galvos dėl pelningesnio darbo. Namuose netrūko nei šilumos, nei maisto, nei linksmybių. Viskas baigėsi staiga ir netikėtai. Tėvas susidėjo savo daiktus į keletą lagaminų ir išėjo, net neatsisveikinęs, neapkabinęs jos, vienintelės dukters... Ašaros nepaliovė tekėję, bet reikėjo gyventi, mokytis ir susitaikyti su likimu. Mama niekaip negalėjo suprasti, kas įvyko. Ji bandė ieškoti geresnio darbo, tačiau jos netenkino nei atlyginimas, nei darbo valandos. Pagaliau, surinkusi visas santaupas, nutarė vykti į užsienį uždarbiauti. Taigi jau pusmetis, kai Jolanta viena. Iš pradžių dažnai telefonu bendraudavo su mama, bet tai mergaitės nedžiugino. Atstumas ir šaltėjantys pokalbiai telefonu pradėjo atitolinti dukrą nuo motinos. Ne, ji nesiskundžia dėl pinigų, jų turi pakankamai, bet jai trūksta šilto motinos glėbio, smagaus pasiplepėjimo virtuvėje prie arbatos puodelio.
Kad mama žinotų, kiek bemiegių naktų praleido dukra verkdama šaltoje lovoje, kiek kartų prabudo šaukdama „mama, nepalik manęs! “
Bemat atsirado draugų, kurie nuoskaudai sumažinti pasiūlė parūkyti žolės. Patiko. Dabar dažnai namuose susiburia įvairaus plauko jaunimas. O ko jam daugiau reikia, jei ne laisvo ploto, kuriame šilta? Jolanta pradėjo nelankyti mokyklos, mokslus nustūmė šalin. Et, pasak jos, skaityti, rašyti ir skaičiuoti moku, o ko dar reikia? Nėra kam atsiskaitinėti, nereikia ruošti pamokų. Dėdės ir tetos toli. Jie turi savo gyvenimą. Kam jiems dar viena problema?
... Jolanta užsidega cigaretę, pakelia taurelę ir išgeria. Mama, kodėl tu mane palikai? Kam reikalingi dideli pinigai, prabanga, jei praradai vienintelę dukrą? Nejaugi nebuvo galima gyventi paprasčiau, kukliau, tačiau kartu? Nejaugi dukros meilę iškeitei į pinigus, kurie, anot tavęs, atvers mums visas duris? Tik mes kartu pasitarę galėjome nuspręsti, kad kukliai gyvendamos čia, Lietuvoje, būtume kartu.
Motina pradėjo skambinti rečiau. Ji jau nežadėjo greitai grįžti, o Jolantos sąskaitoje netrūko pinigų, tik vis dažniau lankė ir stūmė neviltin košmarai.
... Jolanta pakelia ragelį, surenka numerį ir, atsiliepus balsui, sako: „Noriu susidurti, žolytės man maža... “ Taip jai bus bent laikinai gerai. Tuomet užmirš nuoskaudą, košmarai aplenks jos guolį. Kas ją nuo to sulaikys? Niekas. Nes ją paliko brangiausias žmogus – mama.