Tau.., kurio negaliu įvardint

Nužudyk mane švelniai.., nes jei Tu to nepadarysi pasistengs kas nors kitas, ir jis nesudvejos, kaip Tu dabar, nes manai, kad pajuokavau.
Anaiptol.., jis pasistengs tai daryti su malonumu, kankins, kaip devintam forte...
Bet kam Tau visa tai sakau... Tavo žvilgsnis viską išduoda.., Tu tyli..,  o vidus tiesiog dega iš pykčio.
Jei klausi, kodėl būtent tavęs to prašau? Atsakysiu: „ Tavim labiausiai pasitikiu. Tu svarbiausias mano gyvenime. Tu mane palaikai. Su Tavim aš šneku atvirai“.
Žinau.., elgiuosi negarbingai Tavo atžvilgiu, tiesiog siaubingai.., užkraunu ant Tavo pečių sunkią atsakomybės naštą, o pati nuplaukiu pasroviui.., į kitą sferą. bet ką aš galiu su savim padaryti..? Tiesiog viskas susidėjo į krūvą.., visos problemos, rūpesčiai, išgyvenimai, kova su vėjo malūnais ir raudonosios gėlelės paieškos. Viskas vieną dieną paėmė ir sugriuvo, įgavo kitą gyvenimo ir mano pasikeitusio į jį atspalvį..., taip, atspalvį, kuris kaip dažai, jų nenuplausi, beliks tik antrą ar „n' kartą perdažyti.., o kam vargintis? tai ir sakau, gal Tu mane nuo to išlaisvinsi?
Žinau.., Tau dar sunku tai suvokti, bet laikui bėgant Tu suprasi.., kad kartais tai tampa neišvengiama, tai kaip naktis - ji turi savo laiką, savo simbolius, tokia jos paskirtis: pakeisti dieną, pabaigti visus darbus, pakloti lovą pailsiui...
Iš tiesų tai juk nėra taip sunku, Tu pasimetei vien tai išgirdęs... Aš suprantu... Tavęs to prašo ne kasdien...
Tavęs to prašau, nes tavim tikiu. Tu manęs neišduosi. Tu mane priimi tokią, kokia esu. Tu manęs nesistengi pakeisti. Tu tiesiog parodai kaskart naujas išeitis, mano stiprybes, kurios man suteikia jėgų, prasmę eiti toliau.
Bet žinai.., viskas turi pabaigą. taip jau turėjo nutikti ir Tu čia svarbausioji grandis viską užbaigti...
Trumpai tariant - nesivargink manęs perkalbėti. Aš užsispyrusi ir su mano charakteriu daug nepakovosi, bet žinau... Tu vistiek bandysi tai daryti - skaitysi man ilgas litanijas.., bet nieko, tai man bus, kaip paskutinės mišios. Jos visada: „savam stiliuj...  „
Tikiu, kas tau jau turėtų trūkti kantrybė.., matau, kaip laidai į mane karščiausias žiežirbas.., bet atleisk -  aš juk moku jas nugesinti.
Tu pyksti ir nori man gerai iškaršti kailį, bet to niekada nepadarysi - ir aš tai žinau.., todėl dažnai man kartoji, kad tave valdau.., bet tai netiesa. Jei tikrai norėtum tai taip ir padarytum.., bet tavo metodai kur kas veiksmingesni... Man kartais užtenka vien tavo povyzos ir aš nusileidžiu.., bet spėju Tau įgrįsti iki gyvo kaulo...
Nenorėk, kad dabar imčiau maldauti.., sutik gi pagaliau.., ir laikas jau kaip ir spaudžia...
Žinau.., aš nepakenčiama.., įžūli mergiotė..
- „ sugalvojo man ko prašyti“, sakai man..
Bet tokia jau aš.., tikras vargas.., problemų kamuolys.., kas dieną- po naujieną.
Keisčiausia, kad pritrūkau toliasnių argumentų... Ir matau, kad Tu dėl to labai jau džiūgauji.., bet patikėk - pateiksiu Tau dar nevieną staigmeną.
Na, ką aš galiu pasakyti.., ir kaip aš galėčiau Tave palikti.
Ir, ką Tu be manęs darytum?..