Aš kerpė

Manęs jūs badu niekada nemarinkit,
Aš daugelį metų galvos nepakėlus,
Sukniubus į smėlį, į akmenio linkį
Miegu tartum Dievo namų kūdikėlis.

Ir vėjai džiovina man varganus plaukus,
O šalčiai ir karščiai niokoja man širdį,
Tik aš spalvomis pilkomis apsitraukus
Be duonos gyvensiu  į nieką pavirtus.

O laikas per dešimtį metų netyčia
Jei debesį juodą su vėju atvėtys,
Ir lašas pabels vėl į manąją gryčią,
Aš greitai pakilsiu pasauliu gėrėtis.

Ir sočiai prigėrus rūgštaus vandenėlio,
Iš akmenio kūno ištraukusi jėgą,
Aš žvelgsiu į tolį, į skaistųjį mėlį,
Nors mano gyvybė virpės dar paliegus.

Netrukus žiedais apsiskleisiu puikiausiais,
O dumbliai išmargins atgijusį lapą
Ir savo buvimą kaip moku įausiu
Į trūkį visatos savaisiais etapais.

Tie tarpai, kai akmenio kiety nurimus,
Aš savąjį laiką be jausmo praleidžiu,
Nueina per širdį raišais piligrimais
Į tolį kaip amžino ilgesio klaidą.