.kvaila mintis.ji liejasi bet kaip.

Hm, įdomu, kiek dienų aš jau badauju? Tiesą sakant gal ir nebadauju, juk valgau savo traiškanas, ir pakolkas to užtenka. Kiek dienų dar turėsiu šliaužioti po šiuos namus it ciklopas, kuris mato tik viena akimi. Tai tiesa, kažkodėl nuo vakar matau tik viena akimi. O mano kojos? Jos nebeeina, jos ištįsusios tyso ant grindų, dabar temoku šliaužiot. Kaip mažas vaikutis, kuris neturi dantų ir valgo košytę... Šiame minčių ežere skęstu jau taip seniai. Gaila, kad manęs dar nesuėdė koks devyniagalvis slibinas. Arba, koks mėlynasis drakonas, kuris japonų legendose išlipa iš ežero ir  pasiglemžia į savo požemio karalystę besimaudančius žmones. Būtų puiku, tada bent jau nebeskęsčiau savo protingose mintyse, o gyvenčiau kokiame dvare... Įdomu, o ar būna vargšų, neturtingų drakonų? Tada, aš pakliūčiau į jo lūšną, ir mes kartu valgytume savąsias traiškanas. Tačiau dabar aš pamažu iššliaužiu iš sąvojo ežero, pamerkiu ciklopo akute, atsisėdu prie savo senojo skobnio, į ryką prisidedu savo pelėdos traiškanų, užtepu kaip padažo snarglių ir smaguriauju. Net keista, kaip žmonės nevalgo tokių skanėstų. Norėčiau išsimaudyti tad ir vėl brendu į savo minčių ežerą.