esė apie muziką spalvas ir meilę

skiriu violetinui katilėliui kuris augo prie tako


vieną kartą gyveno diezas ir jis mylėjo natą do. Visada sakudavo jis aš su do# stovime tarp do ir re. Ne re o RĖ vis rėkdavo ant žydro dangaus užsikabarojęs mėnulis kai tuo tarpu viena violetinė persona rašydavo eilėraščius o kita purpurinė piešdavo mažučiukus žmogeliukus. Tiesiog puikus derinys mąatydavo katinas kuris buvo įsimylėjęs pelę ir aš noriu buti violetiniai geltonas: mano ausytės atrodytų kaip katilėlio žiedukas. Tuo tarpu laikas eidavo penkemetei skambinant gamą nuo sol iki lia. Paskui baigdavosi do ir atgal į apačią. Mergytė vilkėjo gražiai negražią rožinę suknelę su baltais nėrinukais. Buvo panaši į lėlytę. Vėliau po penkiolikos minučių katinas išėjo ieškoti savo mylimai pelei sūrio ir matė kaip mergytė būdana viena namuose nemiega ir skambina vienu pirštuku gelsvas melodijas nuo do iki do. Juodos ir baltos melodijos. Violetinis katilėlis tuo tarpu bargždžiai bandė prakalbinti vieną žvaigždelę sakydamas nukrisk pas mane ir žydėk. Išskleisk savo gležną žiedelį. Aš duosiu tau dalį savo rasos išteklių šiandieninių. Tik paskubėk aš neilgai žydėsiu. Vėl vėęl viskas iš naujo. Neilgai būsiu gražus. Vėliau liks tik žali lapiukai att stiebelio. Vėl tarp lia ir si apsigyveno minorinė gaidelė. Tuo tarpu morkinės spalvos do su savo mergina vis linksmindavosi mergytei užkliudžius klavišus. Man lb patinka muzika – būsiu muzikantė ištarė mergytė ir mėnulis šypsojosi. Tuo metu eskizas kuriame nupiešta gėlių pieva ir katinas su pelyte valgantys sūrį pasidarė baigtas. Katilėlis ryto saulėje džiovino žieduką. O eilėraštį parašytą mėlyno žmogystos kuris už sienos klausėsi ką skambina mergytė spalvos pavers į dainą.

2008 m. birželis 18 d.