Mėnulis ir aš

Naktyje, apšviestoje mėnulio pilnaties,
Aš stengiuos nepaklysti, stengiuos nepalūžti.
Keliu rankas į ten aukštybeje spindintį mėnulį,
Žiūriu į ežerą, kuriame plaukioja liūdna, kaip ir aš žuvis.

Man taip skaudu, kad išsiskyrėme brangusis,
Kai buvo naktis tamsi, kai švietė mėnulio pilnatis.
Mes buvome kartu prie ežero bedugnio,
Laukėme vienas kito žodžio malonaus.

Dabar turiu dėkot mėnuliui, kuris išsklaido tamsą.
Jis padėjo man suprasti, kad dviveidis tu buvai.
Niekad manęs nemylėjai, visad melavai.
Žiūriu į ežerą kuriame atsispindi pilnatis.
Ir jaučiu, kad verkiu ne tik aš, bet ir mano širdis.