Vizija

Sėdėjau minkštoje, bet, kaip taisyklė, be galo nepatogioje aukštam žmogui autobuso kėdėje. Autobusas judėjo nežinia kokia kryptimi, bet manęs tai nedomino. Taip jau kartais atsitinka, kad apima nenumaldomas troškimas atsidurti nežinia kur (bei parsinešti nežinia ką). O tada paimi žmogus, ir sėdiesi į pirmą pasitaikiusį stotyje autobusą ir perki bilietą iki galinio sustojimo, nekreipdamas dėmesio į išdavikiškai už stiklo besistaipančius maršruto rašmenis. Buvo tamsu. Taip būna visada, kai užeina išganytoja naktis. Paprasčiausiai sėdėjau, o mano žvilgsnis nebyliai tyrinėjo pro šalį šmėkščiojančias krūmų šmėklas: be lapų, be žiedų, be jokių gyvybės požymių, paskendusių tamsoje ir juodame, besikamuojančiame savo kruvinose nuodėmėse, sniege,. Sėdėjau ir abejingas viskam žiūrėjau. Ir į mane žvelgė. Kažkieno visiškai neišraiškingos akys, pasislėpusios tų krūmų šakose. Viskas atrodė taip nerealu ir siaubinga.
Buvo naktis be mėnulio ir be žvaigždžių. Naktis, kokia ji ir turi būti - tamsi. Iš jos į mano pasąmonės gelmes skverbėsi viskam abejingas, šaltas kažkieno žvilgsnis. Aš negalėjau įžvelgti tų akių besimainančiame peizaže už autobuso lango, bet jaučiau jas visa savo esybe. Žvilgsnis skverbėsi ten, kur aš neturėjau galimybės savęs kontroliuoti. Aš žvelgiau į tamsą. Ir ten mano akimis žvelgė tas paslaptingas žvilgsnis:
- juodas dangus ir ryškiai raudono nekaltybės kraujo dėmės tamsoje…
- vidur dykynės ant vienišo sausuolio medžio šakos kabojo pakaruoklis. Visų apleistas, nusivylęs negyvenimu ir nepadoriai nuogas. Vienintelis jo apdaras buvo virvė ant kaklo…
- išniekintas moters kūnas pasiklydusiame didmiestyje tarp atšiaurių betoninių sienų, o tuščios jos akys žvelgė į jų tolstančias aukštyn kaip paskutinė viltis viršūnes…
- kūdikis, esantis niekur ir besišypsantis mums visiems savo nekalta šypsena - tokia nuoga ir niekuo nepridengta, kad aš nuo to net pajutau ekstazę. Tas kūdikis buvo toks trapus ir taip lengvai pažeidžiamas, kad jokia pasaulio jėga nedrįstų pakelti prieš jį rankos…
…į mane savo skvarbiu žvilgsniu iš tamsos skverbėsi pats gyvenimas…
…o autobusas judėjo tolyn į nežinomą tikslą, kuris man visiškai nerūpėjo. Buvo žiema.
1994