Atėjus jau penkioliktam vasaros sezonui čiuožia minčių priepolis.
Kažkas išlieja savo ašaras iš liūdesio, o aš, aš liejuos nebent iš laimės!
Iš suvokimo, kad kartais tiek dangus, tiek žemė yra, tobula.
Medžiojam drugelius, šaudom debesis, nusigeriam nuo rytinės rasos ant begalinių laukų nepjaunamos žolės..
Tokie trapūs, Tokie pažeidžiami ir kartu neaprėpiami savo vaizduotės galia.
Taip tai mes, vasarėjantys vaikai.