mirties švelnumas

Skurdo lietus apšlakstė Žemėje esančius homo sapiens.
Maro skraistė apgaubė, lyg motina, ir apraudojo, apverkė ir guodė nykstančius.
Bado siurblys išsunkęs gyvybės sirupą, lyg besotis iš rankų plėšė meile užaugintus želmenis.
Lėtai sausra sekino išdžiuvusias zombiais ir kanibalais virstančių žmogysčių burnas,
Lėtai krito į beprotybės liūną, kaip pernokusios slyvos žemėn ant jau supuvusių, visi, kas kadaise palikdavo pėdas šioje Žemėje.
Ir prie kiekvieno iš jų, paskutinę agonijos ir haliucinacijų akimirką pasirodydavo Ji - gedulo karalaitė, taip laukiama ir maldų iššlovinta vidurnakčio karalienė, kurios prisilietimo šaltumas, atrodo, išgydydavo aimanų, žaizdų, raudų, ir, iki vientisos masės nualintus gyvus lavonus.
Jos glėbyje kiekvienas galėjo pajusti amžiną ramybės dovaną ir pagaliau su atodūsiu išspjauti maro pasėtas sėklas, ir ilsėtis ramybėje amžiams.