Būti ir (ar) turėti?

„Palaiminti bepročiai, nes jie yra
laimingiausi žmonės žemėje. „  Lodzė.
   

  Eina žmogus gatve. Ne „tą“ ir ne „vieną“ kartą, kuriais paprastai pradedamos neįtikėtinų nuotykių istorijos (pasakos?). Šis kartas - kaip ir visi kiti penki per savaitę ar dvidešimt keli per mėnesį. Nors visos dienos jam iš esmės vienodos, žmogus visada žino, kuri darbo savaitės diena išaušta, mat labiausiai už viską kasryt laukia savaitgalio. Šiandien, kaip ir visada, jis baisiai skuba. Taip baisiai, jog net būtų galima įtarti jį su kuo nors lenktyniaujant. Bet įtarimas būtų nepagrįstas (nebent šalia žygiuotų jo posto besigviešiantis bendradarbis, klasės draugas, sodo namelio kaimynas...). Skuba žmogus iš įpratimo. O aplenkti stengiasi nebent patį save. Skuba iš darbo. O gal mokyklos. Eidamas galvoja apie namus, rūpinasi būsima vakariene ir planuoja, na, jei ne visos savaitės, tai bent jau rytojaus reikalus. Kažin, ar leidžia jis sau matyti vasarą, lietų, rudenį ir jųjų atributus? Cha - greičiausiai jis netgi vengia pajausti saulės šviesą ar užuosti gėlę, nes šie, romantikų taip mėgstami gyvenimo prasmės elementai skubančiajam būtų tik įžūlus priminimas apie gyvenimą, kuriam jis neturi laiko. Akimirka, paskirta grožėjimuisi, būtų ne kas kita, kaip jos švaistymas, neleistina prabanga turint galvoj tai, jog diena tokia trumpa, o padaryti reikia tiek daug. Taip, jis tikrai teisus, žinia - niekas  negrąžins šuns vedžiojimui ar indų plovimui skirto laiko. Žmogus šiek tiek suirzęs. Nenuostabu, aštuonios darbo valandos tik retam neįbrėžia susirūpinimo veide. Žmogus skuba ir, kaip paprastai, keikia valdžią, kylančias kainas, kaimyną, neteisybę darbe, spūstis gatvėje, eiles prekybos centre, galiausiai - reklamines skrajutes pašto dėžutėje (o gal labiau tai, jog jau nežinia kiek metų neberanda ten laiškų...). Keikia tyliai, nes žmogus žino, jog garsiai burnoti civilizuotoje visuomenėje nepridera. Bet visai neburnoti irgi kažkaip.. lyg ir „ne jo stilius“. Tęsė. Vėl gi - iš įpratimo. Sakiau - šiek tiek suirzęs? Iš tikro žmogus net labai piktas! „Ko tu, po šimts šimtų, šypsaisi?! „ - vos neišsprūsta jam, pamačius ta pačia gatve kuo ramiausiai pėdinantį patenkintą basakojį. Taip, žmogus iš tiesų laabai ir net laabai piktas. Ir vargu ar pats, paklaustas, kodėl, galėtų paaiškinti. Juk, regis, turi daugmaž viską, ko laimingam žmogui perspektyvioje visuomenėje reikia: darbą, mėnesį atostogų, betarakoninį butą ir tvarkingą nuomininką. Ar jis iš tų, apie kuriuos būtų galima pasakyti „laimingas“? Veikiausiai. Ar pats žmogus save tokiu laiko? Kažin. Ar tik ne dėl to jį taip žeidžia absoliučiai nieko neturinčio bastūno veide atsispindintis gyvenimo džiaugsmas? Būtent.
       
                                            * * *

  Autobusų stotis. Ir tai ne tik vieta, iš kurios kasdien išvyksta autobusai. Kartu tai ir labai unikali erdvė, kurioj vienu metu galima sutikti bene daugiausiai skubančiųjų, laiko neturinčiųjų. Ten būnant ima atrodyti, jog vienintelis įmanomas ir prasmingas užsiėmimas yra nervingas žvilgčiojimas į laikrodį taip, lyg ten būtų išrašyta didžioji Gyvenimo Tiesa.
- Aš tai neskaičiuoju laiko, - išgirstu į mane besikreipiantį pusamžį vyrą.
-Tai Jūs laimingas! - atsiminusi banalų posakį atsakau ir iškart pagalvoju, jog, turint galvoj jo socialinę padėtį (dėl kurios abejonių iš pirmo žvilgsnio nekyla - valkata), logiškiau už sušukimą būtų nuskambėjęs retorinis klausimas „Tai negi Jūs laimingas?? „
- Aš su saule gyvenu, - toliau šypsojosi jis.
- Ir kaip sekasi? - neslėpiau pašaipos. Žinoma, kad aš jos neslėpiau!
- Tūkstantmetė žmonijos patirtis patikima - globoja. Dar Mesopotamijoj žmonės su saule gyveno, - kuo rimčiausiai atsakinėjo, priversdamas mano pašaipumą susigėsti.
Sakinys po sakinio ir šalia vienareikšmio pirminio vertinimo „valkata“ ėmė rikiuotis epitetai „originalus“, „protingas“, „įdomus“...
  „Su saule gyvenu“. Sakinys, sujaukiantus ramų ir kryptingą suvokimą apie tai, kas tikra ir svarbu. Žinau, jis negalėjo būti tik iš įmantrumo gimusi metafora ar skambaus posakio fragmentas. Šiuo sakiniu nepaprastai taikliai nusakytas gyvenimo būdas - būti.

                                            * * *

  Pasirinkusieji būti nedaro galybės „normaliems“ visuomenės nariams bdingų dalykų, neturi net, atrodytų, elementariausių dalykų. Pavyzdžiui, laikrodžio. Jie, bastūnai, gyvena - būna čia ir dabar. Tą neskubėjimą šiuo atveju reiktų traktuoti ne tik kaip lėtą ėjimą nežinia, kur, bet ir kaip visišką nepriklausomybę nuo įprastų reiškinių: butinybės atlikti nepadaryta, pažinti nežinoma, įgyti neturima. Ir visa tai kaupti į didžiulį, ne, pageidautina net didesnį už didžiulį, krepšį pavadinimu „Užtikrintai ateičiai“. Gatvėje sutinkami susirūpinę, nevilties ir vienkrypčio mąstymo pažymėti veidai tik įrodo,  jog toks, į turėjimą orientuotas gyvenimo būdas dažną jo atstovą vargina, kelia nuolatinę įtampą ir nepasitenkinimą. Savimi ir visu pasauliu. Tokis nepasitenkinimas galėtų būti pirmas žingsnis į išsilaisvinimą nuo to, kas atima norą rytais pabusti. Tačiau proceso žymėjimas žingsniais ar kitokiais etapais nustoja savo prasmės, kada yra aišku, jog po pirmojo paprastai turintis sekti antrasis niekada nebus žengtas. Statistinis pilietis (pasak K. Navako), darbo dieną pradedantis aštuntą ir baigiantis penktą valandą, niekada neišdrįs palikti savo rutiniško pasaulėlio, nes tik jis moderniuosiuose amžiuose suteikia socialinio saugumo jausmą. Dienas miesto skaitykloje leidžiantis gatvės klajūnas savo buvimu įrodo, jog išdrįsusiųjų visgi yra. Išdrįsusių mesti iššūkį gyvenimui - turėjimui, sulaužiųsių ir visiškai paneigusių išlikimo jame taisykles.
  Kas turi įvykti, kad kiltų tas nenumaldomas noras sukilti ir nieko ne (be) turintis žmogus imtų šypsotis, o jo ramios akys kalbėtų apie tai, kaip gera yra gyventi? Į tai atsako paties bastūno veide atsispindintys gyvenimiškos patirties pėdsakai - gilumu spindinčios akys kalba ne tik apie šviesos pažinimą, bet ir apie skaudžių sukrėtimų patirtį. Akivaizdu, jog ir jis, klajūnas, šiandien besidžiaugiantis atėjusia diena, kažkada sukosi nesibaigiančiame pareigų, prievolių, rūpesčių (...) rate. Bet sykį kažkas lyg ėmė ir „nutrūko“. Įvyko lūžis, po kurio kasdienybės keliama įtampa išnyko atverdama kelią į taip trokštamą (gyvybiškai būtiną?) dvasios  pavasarį. Sukrėtimas, galutinai išprovokavęs (sąmoningą ar instinktyvų?) išėjimą iš „aštuonių valandų“ visuomenės - pabėgimą nuo gyvenimo, kad pagaliau būtų galima gyventi. Sakysite tai - tik silpno, gyvenimo druskos skonio nepakenčiančio, išlepusio idealisto sielos kaprizai? Aštuntojo „gėlių dešimtmečio“ nostalgija? Galbūt. Tačiau tuomet kodėl tos minėtąją druską didvyriškai saujom ryjančios, visus gyvenimo atributus turinčios, sielos poreikius tildančios ir save rutina grūdinančios asmenybės šypsosi kur kas rečiau..?

                                            * * *

  Gyvenimą mauojant sveiko racionalumo matu tampa nesvarbu, kuris iš dviejų egzistencijos būdų yra pasirenkamas, nes visgi abu jie yra ne kas kita, kaip kraštutinumas. Besąlygiškas tiek vieno, tiek kito pasirinkimas neišvengiamai padarytų žmogų vienpusišku. Tad štai ir klausimas, nestebinąs dėl savo įkyraus natūralumo: ar galima vienu metu ir būti, ir turėti? Ar iš dviejų, kardinaliai skirtingas vertybes teigiančių, egzistencijos būdų gali išaugti vienas, aukso vidurio taisykle paremtas trečiasis? Galbūt. Jeigu gyvenimo pilnatvė ir dvasios harmonija nebūtų vien knyginės, tik žodynuose ir literatūros vadovėliuose aptinkamos sąvokos. Išvada? Norint gyventi patį gyvenimą, šiandien būtinai reikia išeiti iš proto.